Kai temsta,
Kai ilga labai naktis, aš ieškau tavo žvilgsnio spindulių
Ir senkanti jėga būties
Lyg pašaukta gyvent pavasarėja,
Galbūt mes nebesiimame žygių didelių,
It senos vėtrungės nugirgždame pavėjui,
Sulinkę siluetai praneša,
Kad pabaigti svarbiausieji darbai
Ir dėkui rasis už kasdienę plutą,
Ir vis dažniau jog meldžiamės už tai,
Kad nesuplėšytos bendrystės mūsų būtų.
Jaučiu, stebuklas koks įvykęs jau,
Kai kitime sukūrėm pastovumą.
Tave regiu ir darosi šviesiau,
Ir bliūkšta baiminęs juodos nakties tamsumas.
Tu – laimė ir paguoda, ir viltis.
Prisėsk šalia,
Leisk tavimi gėrėtis.
Nors kartais akys kaltos, kad sunku matyt,
Paikystės kaltos,
Kad glėbys – it rėtis.