Tara silencio

Jie sukilo – šešėliai
tūnoję skveruose, cokolinių aukštų palubėse
apleistuose akligatviuose
ant sienos žaidžiančiuose išskėstuose pirštuose
trylikos lentelių teatre
sukilo žengdami kohortomis, kariaunomis
senamiesčio gatvėmis
slinko liežuviais tempdami naktį
kol ją užtraukė ant mano akių

nemačiau poezijos tavo akyse
tik nuobiras surūkyto laiko
kai sprogstančių žiedų kvaituliu išdejavai
nieko nereiškiančius žodžius
apsiskarmalavęs karnavalo rūbų skutais
skandindamas  raides
žvaigždžių pelkėse ir peleninėje
per klaidą užkalei ne tuos namų langus
 
liko miestas be horizontų, užvertas
giliai užpustytas kvarciniu smėliu
inkrustuotas po mentėmis, po alkūnėmis
atsiguliau ant jų – žolėje į Saulę
nušvito palėpėse išdžiūvusios
piligrimų eilėraščių akys
 
jos regėjo Sodomą, Gomorą, Itakės ilgesį
Pompėjos griūtį
viską nuplovusius kamuolinius viduramžių debesis
regėjo maurų tekėjimą upėmis
ant vienintelės Vezuvijum sušvitusios
Aleksandrijos knygos
regėjo šio pasaulio plokštumas
 
stebuklingu vandeniu apsemti nuodėguliai
lyg sodrios ašaros liejosi
kai žvelgiau į keistą, besikeičiantį veidą
ant kranto nematei manęs
kai manimi sliuogė gyvatnešiai
lyg kopėčiomis į dangų
kilo lianomis aukštyn
jaučiausi lyg būčiau pati žemė
Miracles

2020-01-11 21:47:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...