Prie berželio tarsi draugo pastovėsiu.
Jis tylės, o aš kalbėsiu, jam kalbėsiu,
Koks pasaulis ten gražus, už miško.
Kaip saulėlydy Nevėžis rausta, tviska.
Dar toliau —  senolis Nemunas jo laukia
Ir vėliau kartui link marių, jūros plaukia.
Plaukia, glosto pievas, rymančius krantus,
Pro jaukias sodybas, kaimus, miestelius.
 
Tai tik Lietuva, tik mažas gabalėlis,
Mažas lopinėlis Žemės didelės.
Jei pakilt galėtum net prie debesų,
Neaprėptumei platybių tolimų:
Vandenynai, dykumos, kalnai,
Džiunglės, girios, upės, ežerai...
Neaprėpt jų grožio žmogui akimis,
Tik mylėt protu, širdim ir mintimis.
 
Bet ir čia, man gera prie tavęs,
Kai pavasarį keli šakas žalias,
Kai rausti nuo rudenio pirmos šalnos,
Lauki vienišas baltos žiemos.
Baltas juk ir tu. Gal lino marškiniais
Pasitikt Naujųjų jais apsivilkai?
Prikalbėjau daug, prašau, tik neužpyk,
Jei sustosiu prie tavęs ir kitąsyk.