Jei garbingieji stoja į kovą,
Tai baigtis visuomet bus graži,
Padėkos viens kitam atsistoję,
Jeigu mirs, tai nemirs atminty.
Ir visai nesvarbu kokie idealai
Buvo vieno ar kito širdy,
Jie kovojo tą žemišką karą ir norėjo išlikti  gyvi.
Mūšio laukas – tai perėja sielų
Iš kančių aukštumos į ramybės gelmes,
Kai jis baigias,
Dievas vaikščioja vienas
Ir skaičiuoja paaukotas aukas.
Gal jau viskas, gal tiek ir reikėjo,
Kad pasaulis atgimtų ir vėl,
Aukų kančios sugriauna net sienas,
Ir išlaisvinta džiaugias dvasia.
Mes kiekvienas svarbus su savais idealais,
Ir neverskim vienas kito kentėt,
Šis pasaulis liks vienišas senis,
Jei nustosim viens kitą mylėt.