Išmėtė ąžuolas lapus:
Žalius, rudus geltonus,
Lyg Lietuvoj iš pakraščių,
Kaimų, miestelių žmones.
 
Tik ąžuolas suras jėgų
Naujus pažadint skleistis.
Gražiu, kilmingu vainiku
Visiems vėl džiaugtis leisti.
 
O kaipgi mes, kaip mūsų žmonės,
Ar besugrįš gimtinėn?
Ar bus tik tolimos kelionės
Ir metai be tėvynės?
 
Man ąžuolą suprasti lengva –
Žiema ateina, pūgos,
Pabers snaiges žydra padangė,
Teks kęsti susigūžus.
 
Tik žmones gena tai ne vėjas
Ir ne žiemužės šaltis,
Vieniems gyvenimas gerėja,
Kitus kankina alkis.
 
Apie vienybę tiktai giedam,
Per vieną, kitą šventę.
O šiaip, takais takeliais riedam
Vis į skirtingą krantą.
 
Lengvai primes tau pyktį, melą,
Iškirs girias, miškus.
Už praeitį, tremtis ir karą
Apkaltins poetus.
 
Buvom tauta, į Laisvę kilom,
Su Sąjūdžiu žydėjom,
Dabar stebies — kas atsitiko,
Ir kam mes nusidėjom?
 
Nereikia Vyčio, nei paminklų
Kūrėjams ir didvyriams.
Europoj tūnome sulinkę,
Tarsi peliukai tyliai.
 
Vaikai ne pieną, geria „mleko“
Iš lenkiškos juodmargės.
Nedžiūna sūriai, mėtos, kmynai
Kaimuose prie palangių.
 
Kiek dar lietuviškai kalbėsim,
Tik vienas Dievas žino.
Gal kniauksim katinais,
Čiulbėsim Briuselio birbynėm.
 
Ak, Lietuva, motule mano,
Su gintaro krantais!
Ar dar džiaugiesi tu vaikais,
Ar ateitį matai?
 
Pažadink jauną, seną, vaiką,
Pažadink, gal pabus.
Jiems ąžuolais pavirsti laikas,
Tvirčiau suremt pečius.
 
Suremt pečius ir žvelgt į priekį,
Išsaugot dainą, kalbą.
Mylėti Lietuvą prisiekim,
Apginti savo garbę.