Išplūsta lapkritis

Išplūsta lapkritis vėjuotais pabariais,
It brangius daiktus mus tamsa suvysto.
Kažkaip drovu artumo būtų geist – 
Be jokio gundymo skeletas nuogas miško.
Nuo šalto dušo slapstosi gyvi
Lyg šaknį traukę iš purvyno koją.
Paspringsta vandeniu išsausėlis griovys,
Už drumstą srautą upė jam dėkoja.
Stichijų metas, baimių ir mirties – 
Ji pulsą tikrina šaltais kaulėtais pirštais.
Kur saugūs plyšiai kūnui susiriest?
Štai baltos pilys. Argi jos netirpsta?
Ne. Dar ne gruodas. Argi tai paguos?
Kur smilgos guli, ten jau vėtros būta.
O aš ilgiuos ne saulės šilumos – 
Pajust, kaip saujoj tavo delnas kruta,
Kad ne tamsos, ne lapkričio valia,
Kai kito pulso ilgis gyvas kraujas.
Aš išvynioju iš tamsos tave
Ir savo jausmo tu drovėtis liaujies.
Vėjuotos tamsumos už lango oš ilgai – 
Kol mes viens kito kibirkštį įpūsim,
Iki iš pumpuro išsprūs nauji žali šilkai
Ir ižą neš kraujagyslės kaip upės.
Nijolena

2019-11-06 07:26:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2019-11-07 00:52:57

Aš išvynioju iš tamsos tave
Ir savo jausmo tu drovėtis liaujies.

Gražu

Vartotojas (-a): aqua_vitae

Sukurta: 2019-11-06 21:18:19

"skeletas nuogo miško" - kaip gražu! dar kažkurią dieną važiavau troleibusu ir žiūrėjau į belapius medžius, galvojau, kaip dar čia būtų galima pasakyti, jog medžiai nuogi. ir va, radau! ačiū!

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2019-11-06 07:52:57

...atpažinau lapkritį...