Braidyk čežėdamas
Ir nepaliauki po jaumus, kai mintyse ruduo –
Ten būtinai spindės
Lai ir netikras saplio auksas.
Gal baigsis ašaros ir jėgos
Dėl laimės nesulaikančių tarpupirščių dejuot,
Kartu su lyjančiais liūdnumą debesynais argi verta niauktis?
Ar tu metai virš nuogo sodo nėrinio
Kaip tviska pilnatis?
Tiek tos šviesos, bet mus abu ji gobia.
Tave pažinusi aš nežinau,
Ko Dievo maldose prašyt – 
Viens kitame klajojame per jutimus be žodžių.
Ruduo? Tegul.
Tamsa, žvarba, drėgmė?
Praversim kuparą, kur snaudžia laikas būtas.
Tik nepaliauki tu vos girdimai čežėt,
Kad karštį bučinio atmintų godžios būčiai lūpos.