Paguoski mus abu,
Jog tai ne paskutinė nunokimo fazė
Ir anei vienas nenusklęsime pavėjui nuo būties šakos,
Jog rytmečiai su lūkesčiais sumišusiais žvalias giesmes kartos,
Kai kilsime iš guolio prasimarkstę, pasirąžę.
Jog pamaitins kūnelį susiglamžiusį ne auksas, 
Bet nujaučiamas jo vidurys,
Jog artimieji liks būty ne kaip protezai – kaip konstanta,
Jog maldose nezirsim, o dėkosime už trupinius, kurių pakanka,
Kada sveikatos ir jėgų likučių anei tausot, nei uždaryt.
Paguosk, jog mes kupėsime iš savo kevalų švelniais jausmais,
Kurie budės ištikimai ir nuo aistros bus drėgnos nektarinės,
Kad į namus atskris iš tolių tiktai geros žinios,
Nors nuojautos it angys šnypščia – 
Tai, kas nestings, tas greitai pasikeis.