Vien tik meilės pilna krūtine
Jis mums teikia gyvybės šaltinį,
Kuris teka galinga versme,
Jei ne jis, jau senai būtum mirę.
 
Kiek tų pojūčių, kiek tų jausmų,
Kiekvienam reik skirtingo šaltinio,
Pažymėtą su juodu dangčiu,
Kartais imam ir atrakinam.
 
Bet ir tai nebaisus čia dalykas,
Tam ir skirtas tyras vanduo,
Kad panertum visiškai plikas,
O išnertum švarus lyg akmuo.
 
Ir nereikia mums nieko bijoti,
Visos baimės iš mūsų pačių,
Jos išnyks, kai pradėsim svajoti,
O svajokliams juk reikia sparnų.
 
Reik sparnų, kad pakilt į aukštybes,
Tarp žvaigždžių pasėt svajones,
O jų želmenims gausiai sudygus,
Apsodint  visas žemės gelmes.