Šiaurės eilės. Vaike, tu visada teisus

iš tų metų kai šokdavo pievose snaigės
 išsinešiau kauką
išsinešiau su savim, savyje
tai buvo dešimt kartų pasakyta aidu; tai aš
 
išsitęsė pasauliai į tolumas
kiek akys bekeliavo
per sniegynus, per kopas
per dykumų smėlyje skendusią saulę
karavanais
sugrįždavau atgal be vedlio, be ūkanotos piemens rago dainos
Be  rasotų takų, kuriais žinojau, elniai dar skries
dar būsiu aš, palietusi molį,
dar bus ruduo
skraistėmis neš
 
buvo trylika auksinių Bucharos vartų
buvo Jeruzalė ir jos Jėzaus širdis
buvo tyliai pasakyta, jog neišgirdo
net kompozitoriaus ausis
skamba tyliai tik bangos
banga ant bangos
kai plakasi ne jūra į krantą, - širdis
 
jeigu norėjot sužinoti, kodėl snaigės šildėsi pievose
turėjote delnu paliesti margą pasaulį
šokti nuo aukščiausio kalno sapne
bundant iš ryto
idant prisikėlimai kas kartą
primintų
to dar nebuvo, kas bus
dar tebeaušta
 
dar negirdėjau
prilietusi ausį prie žemės
kaip eina takeliu
iš lėto
tai, kas nematoma
crepuscolo

2019-07-15 09:31:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2019-07-17 08:48:00

"... tai kas nematoma ..." neišmatuojama auksiniais... vertė glūdi kažkur  gelmėje... ačiū