Skaudus nesusipratimas

Beprasmės dienos slenka viena po kitos. Jau visą savaitę gyvenu pilkam išsiliejusių dėmių pasauly. Išties prastai matydamas. Ir nežinau, kada tai baigsis; ar vėl galėsiu rašyti? Švelnūs, šilti žodžiai liejasi iš jaunos moters lūpų. Mano draugė guodžia mane. Jos smulkios trumpai nukirptų plaukų garbanos šiurena vėjyje, o veidas įraudęs nuo žvarbaus ir drėgno oro. Siaura gatvelė vingiuoja, tęsiasi... Mūsų pėdsakai baltam sniege. Gera jausti šalia kitą žmogų. Virš namų stogų, palšvame danguje, tarp debesų išsiliejusiame melsvomis dėmėmis, styro nuogos medžių šakos. Tokios gailios ir liūdnos. Tačiau mano pikti žodžiai susminga jai adatomis į širdį. Išniekina. Veide netikėtai ištirpsta šypsena. Šiltos, rudos akys sudrėksta nuo ašarų. Ir ji neiškentusi nusisuka. Iš palto lieka tik pilka dėmė. Aš ją palieku, nes su vaikais jau grįžo jos vyras. Tie žodžiai vis skamba ir skamba, klaikiai ir šlykščiai. Vejasi, persekioja, nepasiduoda. Byra skausmingomis natomis. Pavirsta skausmingais sąžinės priekaištais.
Rytas. Pro langus saulė nurausvino sienas. Nerimastingos mintys tirpsta tyloje. Kavinėje dar tuščia. Ant žalio kilimo ilsisi ištįsę staliukų ir kėdžių šešėliai. Dvi baltų staliukų eilės tęsiasi pro juodą, blizgantį fortepijoną iki pat šviesaus medžio panelėmis apkaltos salės galo, kur ant stiklinių lentynų saulės spinduliuose rausvai spindi gėrimų buteliai. Ten, už baro, sukiojosi graži padavėja. Aukšta blondinė išdidžiu, griežtu, žvaliu veidu, susisukusi plaukus į kuodą. Manau, ji nuėjo į virtuvę. Ir dabar aš likau vienas su garuojančios arbatos puodeliu. Ką gi, aš tikrai anksti atėjau. Ir galiu ramiai darbuotis.
Karčios arbatos gurkšniai maloniai nuslydo gomuriu palengva šildydami kūną (pasitaikė išties šaltas kovo rytas.) Oro dvelktelėjimu į kavinę atėjo stambus augalotas vyras juoda striuke. Linktelėjo. Praslinko pro staliukus ramia, išdidžia eisena. Rimta veido išraiška. Sustojo prie baro ir užkalbino ką tik grįžusią padavėją. Jo veidas papurtęs, pilkšvas, su savaitę neskusta barzda. Saulė, sublizgusi striukės odoje šiltais spinduliais, užliejo jo trumpai nukirptą, beveik pliką galvą, prastas velvetines kelnes. Jis stovėjo prie baro toks nerangus. Tie jo meilūs žodžiai truputį komiški. Padavėja jam šyptelėjo ir pokalbis greitai baigėsi. Žmogus pasislėpė salės gale už rūbų kabyklos. Ir pro stiklą liko matyti tik neaiškus jo profilis. Aš jį pažinojau, jis čia irgi atėjo rašyti.
Mano akys vis dar buvo silpnos, bet kai nieko nedarai, tampi kvailas ir prišneki nesąmonių. Ir net nepagalvojęs įžeidi kitų žmonių jausmus. Ir man nebuvo dėl to lengva. Atsidusęs; vėl paėmiau į rankas išmanųjį. Susikaupęs, baksnodamas pirštais jo mažą klaviatūrą pasinėriau į savo darbą (nesąmoningai galvodamas apie savo sielos draugę.) Iki kaulų čiulpų pajutau geliantį šaltį. Fantazija nunešė mane kažkur į tolį, į šėlsmą, į neramią, audringą jūrą. Mintys keitėsi ieškodamos tinkamų žodžių. Bangos mainėsi, judėjo. Aplinkui piktai baltavo putojančios jų keteros. Kurtinamai kaukė vėjas. Tyvuliuodamas bekrašte, negailestinga jūra. Vandens šėlsmas baugino. Pakilo banga, paskui kita ir jos su milžiniška jėga trenkėsi į molą baltomis putomis užliedamos akmenis. Pakrantės medžiai lingavo skausmingai draskomi vėjo. Primindami praėjusių akimirkų skausmą. Šis fantazijos žaismas išnyko palikdamas nerimą. Ir aš netikėtai prisiminiau stebuklingą vasaros akimirką. Mano žodžiai liejosi, aš lyg ir pasakojau kažkokią istoriją. Nuoširdžiam jaunos moters veide lūpos vypteli, išsitempia šypsenai. Garbanoti plaukai kutena skruostą. Gera jausti jos kūno šilumą. Už nugaros tilo šurmuliuojantis vaikų klegesys. Vėjas, švelnus drėgno oro dvelksmas, žaidė mano plaukais. Kvepėjo lyg ir jazminais. Mes ėjom įkaitusiu asfaltu santakos link. Už medžių buvo matyti Neris. Jos mergaitė bėgo prieky laiminga, šypsodamasi ir vis atsigręždama į mamą.
Kažkas atėjo. Sudėjo sunkius instrumentų dėklus, kad jų dermantinas ištirptų žalio kilimo šešėliuose. Prikimę, pavargę vyrų balsai ramiai liejosi į tylą. Išblaškęs mintis reiklus ir griežtas jaunos moters balsas, nuskambėjęs prikimusiu mecosopranu, nevaržomas karčiu vangumu perskrodė kavinės erdvę.
‒ Tu matai... Kokia čia pas juos vakaro programa: fortepijoninis trio, Petročenko, Vyšniauskas... – pavargę vyrai paskubomis sustūmė du stalus. Maloniai apkūni, daili dama, atėjusi kartu su jais, apsunkusi stovėjo ties juodu fortepijonu, kur buvo kuklus stendas. Ji nukando paskutinį žodį ir po trumpos pauzės iš nuovargio atsiduso:
‒ Ai, čia filharmonijos repertuaras, – atsainiai ištarti ramūs žodžiai ištirpo tyloje. Rusvi plaukai prieš ryto saulę, nurausvinusią vyrų veidus, mainėsi tamsiomis ir šviesesnėmis, beveik rausvomis sruogomis nesiekdami pečių. Šalia jos atsistojęs aukštas žilstelėjęs kavalierius plokščiu, apsunkusiu veidu padėjo nusivilkti ir mieguistas akimirką žiūrėjo, kaip išvargusi moteris ant kabyklos pasikabino nudėvėtus audinių kailinius. Pagaudamas jos žvilgsnį. Nekaltą šypsnį. Gerėdamasis nužvelgė jos suknelę, kuri ryto šviesoje atrodė beveik violetinė. Praleidęs tėvišku mostu kartu su ja sėdasi prie stalo. Vyrai, pasikabinę paltus ant kėdžių, vangiai vartė meniu puslapius. Išsekę. Nutrintais moherio švarkais. Kreivais žvilgsniais. Moters veidas brandus, kiek nuvargęs dėl miego stygiaus, oda šilto, mielo kolorito. Vyriškis, atsisėdęs šalia jos, atsiduso, tingia ranka imdamas meniu išspaudė nuvargusią šypseną. Jo veidas išliko orus.
‒ Manau, tie žmonės liko patenkinti.
Nedrąsiai dairydamasi į kitų trijų vyrų veidus, blizgančiomis akimis paslapčiomis ji vis žvilgčiojo į jauniausią vyrą kiek pailgu, vaikišku veidu. Sėdintį tarp jų. Į juodas garbanas, krintančias jam ant kaktos. Melancholiškas akis. Truputį įgirtusi. Praplikęs, liūdnas žemo ūgio vyras su akiniais stalo gale numetė meniu. Jausdamas šalia esant moterį. Ranka atsargiai perbraukė per galvą pataisydamas juodus, susivėlusius plaukus. Priešais apsnūdęs vyras rusva barzda, trumpai nukirptais plaukais. Vaikinas tarp tų dviejų vyrų jautėsi saugus, skruostuose išryškėjo juoko raukšlelės. Ir jis linktelėdamas jai atsakė droviu, truputį keistu šypsniu.
‒ Gale jau nebuvo acciaccato.
‒ Puikūs šokiai, acuto. Acuto ir affettuoso.
Barzdotas vyras su atsainiu rūpesčiu apžiūrinėjo savo rankų pirštus. Plačiais pečiais atsilošdamas, niūriu veidu metė nekantrų žvilgsnį į barą. Švelniai palietė vaikino petį. Tuomet pasilenkė prie jo ausies. Kažką sušnibždėjo. Moteris juos smalsiai stebėjo šiltomis mylinčiomis akimis.
‒ Man skauda galvą, ‒ atsakė jis.
Vaikinas visai nenorėjo klausytis. Per naktį nuvytusiam jauno, protingo žmogaus veide atsispindėjo nuovargis. Juodi plaukai jau buvo išsidraikę ir garbanomis netvarkingai krito ant kaktos. Gyvulio akys staiga atgijo, tapo įžūlios ir dabar priekaištingai žiūrėjo į mane. Šalia jo sėdėjęs žmogus perbraukė barzdą. Jo išvargęs ir netekęs žavesio mąslus veidas atgijo, tarsi kažką prisiminus.
‒ Reiškia... Tada... Vokietijoje buvau sutikęs Felsą. Jie atvažiuotų čia į Kauną.
Žodžiai nyksta, taip ir lieka tarsi neišgirsti. Padavėja išdidi ir kartu nuolankiai šypsodamasi atnešė sriubą, patiekė žiūrėdama smalsiomis akimis, žvaliu, svajingu veidu. Grakščiai sukinėdamasi aplink stalą. Pasklido vos juntamas sultinio kvapas. Tyliai suskambus indams apėmė bendrumo jausmas.
‒ Ir jums teko jį girdėti?
‒ Ne apie tokius dalykus dabar kalbėtis.
Apkvaitęs jaunas vyras blizgančiomis akimis, nuo kaktos nubraukdamas susivėlusias garbanas, vangiomis rankomis skausmingai lėtai prisitraukė aštrokos grybų sriubos dubenį. Dar paprašė padavėjos, kad atneštų stiklinę vandens.
Gaiviu gūsiu kartu su švelnia šalto oro srove daili blondinė rausvos vilnos puspalčiu įnirtingai perėjo tarp staliukų. Salsvas kvapas sekė jai iš paskos. Ryto saulėje gražiai žvilgėjo jos plevėsuojantys trumpi, laisvai krintantys šviesūs plaukai. Jos jaunas veidas rimtas, piktos, pilkos akys plieskė įsiūčiu. Sustojo už rūbų kabyklos.
‒ Tu man skolingas.
‒ Tyliau tu, ‒ ten sėdėjęs vyriškis išsitraukė piniginę.
‒ Penkiasdešimt!
Kavinėje tarp staliukų sklandė nuostabi ryto aura, kai jis, dar pilnas vilčių, ir susigėdusi saulė ima balti... Pagiežingu balsu išsireikalavusi pinigų įnoringa blondinė patenkinta savo drąsa išdidžiai paliko kavinę. Pro vitrininius langus vieniša praslinko liekna, daili jos figūra ir mano akys nusekė jos rausvo puspalčio dėmę pilkam medžių ir parudavusių purvino sniego krūvų fone. Už stiklo balkšvai blizgėjo nugramdytas Laisvės alėjos grindinys. Pro tamsius kamienus, išsikerojusius nykiai tuščiomis šakomis, baltavo pastatų fasadai. Saulė, regis, labiau įsišvietė ir jos spinduliai vangiai liejosi ant baltų staliukų, ant medžio panelėmis apkaltų sienų nugiedrindami pavargusius veidus.
Padavėja prie muzikantų stalo nunešė gėrimus. Vyrai atkuto, pagyvėjo. Sujudėjo prie stalo vienas kitą sveikindami vyriškais tostais. Apniukę prarastos nakties liūdesiu jų veidai gėrė ryto saulės spindulius ir atrodė, kad tas nemiegotos nakties sunkumas nuslinko kažkur tolyn. Čia pat šešėliuose skendo instrumentų dėklai. Liejosi pagyros, netildamos liejosi šnekos pavargusių žmonių gyvu, įaudrintu nuoširdumu. Pagyvenęs vyriškis, kurio plaukai dabar atrodė žili, linksėjo galvą griežtomis akimis, įkaitęs, veido oda net raudona, laikydamas butelį kmyninės kažką aiškino šalia sėdinčiam kolegai. Moters truputį sunerimęs veidas. Stambus vyras masyvia barzda, rūškanu, sustingusiu veidu pusbalsiu kažką jam atsako. Stebėdamas jį atkakliu prisiblaususių akių žvilgsniu. Prisijungia ir kiti – ji, tas vaikinas. Mažas žmogutis pakelia pusiau sugniaužtą kumštį sau prie veido. Kažką pasakydamas švelniai mosteli; lyg grodamas. Įsisiūbavus pokalbiui pakilo audra, išsiliejo audringomis putomis, nuslūgo ir, susidaužius stikliukais, vėl atgijo nurimusiais žodžiais.
Žiūrėdamas į tuos vyrus nejučiomis užsigalvojau apie Kauno senamiestį. Praeivius vakarais siaurose jo gatvelėse. Minčių labirintuose su manim ir vėl buvo ji, jos dailus vyras Hemingvėjaus barzda. Namų fasadai vakarėjančios dienos sutemose atrodė niūrūs, paslaptingi. Ir aš jaučiausi esąs tarp draugų.
Vyrų sarkazmą netikėtai permušė prikimęs jaunos moters balsas.
‒ Klausykit! Mes šią naktį tikrai neblogai sugrojom!
Nuvilnija tylus, pavargęs juokas. Girtumas blykčioja vyrų akyse. Ir žodžiai vėl pražysta gaidomis. Nurimę. Niūniuodami savo melodijas jie vėl pereina prie šnekų apie muzikantų gyvenimą. Toji moteris šiltai žvilgteli į savo praplikusį kaimyną. Mieguistam veide atsispindi girtas, nuvargęs rimtumas.
‒ Žinokit, man labai patiko jūsų smuiko variacijos, – žmogutis truputį sutrinka. Droviai besišypsančios, taip žiūrinčios pašnekovės balsas sušvelnėjo, tapo aksominis. – Labai gražios mielizmos, nuostabios trelės... Ir taip šauniai sugrojot Bacho antrąją sonatą smuikui, – jo veidas atlėgsta ir tampa nuoširdus. Čia ji atsisuko į mane įtariu akių žvilgsniu.
Bandžiau susikaupti ir ką nors parašyti. Norėjau nudžiuginti tą mielą merginą ‒ savo sielos draugę. Jaučiau kartėlį ir niekaip negalėjau nurimti. Kaltinau save, kam taip kvailai pasakiau... Ko, galbūt, nereikėjo sakyti. Prieš akis vėl mačiau jūrą, kaip vaizduotės žaismą. Debesys ir atgijusi, pikta jūra šėlstančiomis bangomis liejosi horizonte. Šniokštė, ūžė. Šlykščiai švilpė vėjas. Tolumoj plaukė vienišas laivas slysdamas nuo bangos ant bangos. Putotoje jūroje, atsiduodančioje juodu nerimu. Trumpam išnykdamas ir vėl pasirodydamas. Akimis sekiau jo kabiną ir signalinį stiebą. Kaskart slystant žemyn laivo priekis negailestingai trenkdavosi į artėjančią bangą pakeldamas purslus. Ir vanduo užliedavo jo denį ir kokpitą. Smaugte smaugė šlykštus apmaudas. Man buvo neramu, kad galiu netekti draugo. Ir tas nerimas tarsi graužė mane iš vidaus.
Iš šalies gali atrodyti kvaila šitaip jaudintis. Ji vienintelė mane palaikė, kai kiti nusisuko, kai rašiau ir man nesisekė. Kai atrodžiau esąs paskutinis šūdo gabalas. Prakeiktas tinginys... Aš visą laiką sunkiai dirbau...
Barzdotas vyras pakilo ir per salę nuėjo prie bufeto. Jo aukšta, svajinga figūra palinko virš baro. Kažką atsainiai šnibždėjo padavėjai. Žiūrėdamas į jos šviesius plaukus, dailią smakro liniją. Mergina rankomis atsargiai, grakščiai palietė savo kuodą. Mačiau, kaip pasikeičia jos veidas. Giedrėja pagautas slapto džiugesio. Skruostai nurausta, įsitempia. Ir ji dovanoja jam susigėdusią šypseną. Valydama kavos aparatą, iškratydama kavos tirščius... Visą tą laiką giedrios merginos akys šelmiškai jam šypsojosi.
Ant dviejų sustumtų staliukų baltomis staltiesėmis buvo palikę indai, pustuštis kmyninės butelis, tuščia duonos pintinė. Jaunas vyriškis pilkšvu moherio švarku, pasikišęs rankas po galva, snūduriavo palinkęs ant stalo tarp tų indų. Sulinkusi figūra atrodė vieniša ir pasigailėtina. Šalia sėdėjęs žmogus rimtu veidu dar kažką aiškina kolegei žvilgsniu mėgindamas sugauti jos žvilgsnį. „Sakau tau, jis genijus. Koks jo tremolo. Vien kaip jis groja pasažus“, –susidomėjęs moters veidas palinksta prie vyriškio, sušvelnėja, tampa moteriškesnis. Ryžtingas vyro veidas atgyja. „Bet, sakau tau, jis nusitemps tave į dugną“, –žvilgsniai sušyla. Ir jie tampa vienas kitam artimi. Čia jo akys vėl tampa griežtos. Mesdamos piktą žvilgsnį į stalo gale sėdintį mažą žmogutį sumišusiu veidu. Kuris truputį pavydžiai stebėjo padavėją, pakreipęs galvą dabar įtariai žvelgė baro pusėn. Ir jo brandžiam, senstelėjusiam veide nušvito keista šypsena. Anas barzdotas vyras sugrįžo ir vėl atsisėdo prie stalo kažką pasakydamas.
Šypsena išnyko. Jis klausėsi pagarbiai žiūrėdamas į visus pro storus akinius. Jų stikluose sublykčiojusi kartais atsispindėdavo bąlanti ryto saulė. Veidas surimtėjo. Išsitraukė telefoną, maigė pavargusiomis, negrabiomis rankomis. Klausėsi; ir pakilęs nuo stalo prabilo nuolankiu, įkyriai tyliu seno žmogaus balsu. Susikūprino ir dar labiau sumažėjo. Pro langus krintančioje ryto šviesoje tarp baltų staliukų atrodė toks drovus ir nusižeminęs.
‒ Na, jau pabudai? Atsiprašau... Na, nepyk. Aš čia, ryte, dar truputį su kolegomis, ‒ vaikštinėja po salę rimtas, susikaupęs. Pavargusiu veidu. Sustoja prie fortepijono. – Gerai, tuoj... Tuoj einu, – patenkintas grįžta prie stalo. Žiūrėdamas siauromis akimis. – Vyrai, dar po paskutinį, – stovėdamas šypteli, keldamas stikliuką skaidraus gėrimo. Klausydamasis truputį atžagaraus kolegų juoko.
Susirūpinusi padavėja maloniu veidu, lengvais žingsniais žmogui už rūbų kabyklos (kur kabėjo kailiniai) nunešė puodelį kavos. Ir aš stebėjau švelnius ir atsargius jos judesius. Ji buvo tik dabar atėjusi. Juodi plaukai surišti į uodegėlę, intymiai padažyti blizgėjo ir prieš šviesą atrodė rausvi; kai mergina jį aptarnavo. Gerėjausi jos vidine pino kūno ramybe. Atsidavusiu, santūriu meilumu. Nesiliaudamas galvoti apie savo poelgius. Ir pasekmes.
Žemas, praplikęs vyriškis seno žmogaus veidu padavė visiems ranką. Dar kartą pasveikino... Pasiėmė smuiko dėklą ir truputį svirduliuodamas ryžtingai patraukė link durų. Kažką išgirdęs. Galvą padėjęs ant stalo vaikinas apsvaigęs ją vangiai kilstelėjo, tarsi ji būtų sunkesnė už jį patį. Pasimetęs, akys klaidžiojo.
‒ Gerai, – tarė jis lėtai, iš po miego nuvargusiu balsu. – Vincai, palauk aš irgi einu!
Sunkiai atsikėlęs jauno girto žmogaus apniukusiu veidu atsainiai pasitaisė aplamdytą švarką. Apsisiautė melsvą, pigiai atrodantį paltą. Aš mačiau, kad jo, gyvulio, akys vis dar šypsosi pasauliui.
Tarpdury praleista vyrų, nešinų instrumentų dėklais, moteris raudonu puspalčiu vėl pasirodė. Tokia pat drąsi, patenkinta savimi. Įžūliu, smalsių akių žvilgsniu, nekaltu veidu išdidžiai ir lėtai praplaukė tarp staliukų. Jos šviesūs plaukai buvo trumpiau pakirpti ir naujai, nepriekaištingai sušukuoti. Ant peties stilinga rusvos odos rankinė.
‒ Klausyk, ‒ sustojusi ji gundančiai ištarė rūbų kabyklai (kur kabėjo tie kailiniai) ir nutilo. – Duok daugiau! – vyriškis kažką suniurna. – Man reikia... Ak, negi tau gaila! – jos veidas tapo rūškanas ir virš nosies įsirėžė vertikali raukšlė. Jie dar kažką tyliai šnekėjosi.
Vyras rūškanu veidu už rūbų kabyklos atrodė sutrikęs. Aiškiai nemačiau jo pro stiklą. Šalia kažkaip pretenzingai sustingusi stovėjo liekna blondinė kantriu, svajingu, dirbtinai nusaldintu veidu. Prasisegusi rausvą puspaltį. Pasyviai koketiška. Pasirėmė viena ranka į tuščią kėdę. Jos veidu perbėgo nerimo šešėlis, ir ji akimirką susidrovėjo.
Rūbų kabyklos stiklas man užstojo tik tą vyrą. Ant žalio kilimo neaiškių šešėlių dėmės. Švelniuose ryto spinduliuose skendėjo staliukai. Už jos ant šviesaus medžio panelėmis apkaltos sienos plokščiame ekrane keitėsi nebylūs vaizdai. Mano žvilgsnis į kavinės gilumą. Ten dar kažkas buvo, bet aš neįžiūrėjau. Keli tušti staliukai tarp mūsų darė ją tolimą ir svetimą.
Už baro stovėjusi padavėja juodais surištais plaukais svajingai žiūrėjo į tolį, pro kavinės vitrinas. Kartais smalsiai ir su apsimestiniu nuoširdumu žvilgtelėdama į kavinėje esančius žmones. Stebėdama. Trumpa juodų plaukų uodegėlė siekė pečius, dėvėjo juodą palaidinę. Jos mielas, ovalus veidas atrodė dar toks jaunas ir naivus. Ji pamatė mane ir jos žvilgsnis pasikeitė, tačiau tik akimirkai. Rami muzika liejosi į kavinę. Aukšta šviesiaplaukė nedrąsiai prisiartino prie muzikantų staliuko. Vėl atrodė neprieinama. Su kuodu. Atsiklausė. Surinko sriubos dubenis, žaviu veidu. Klydinėjančiom akim. Muzikantai nutilo, po to jie vėl pradėjo apie kažką tyliai kalbėtis.
Moteris surūgusi ir pikta palieka vyriškį už rūbų kabyklos žaibuodama akimis. Koketiškai krentančiu šviesių plaukų šalmu. Tačiau ji sustojo prie durų mindžikuodama. Tarsi nežinodama, ką daryti. Dvejodama. Kaip tik tuo metu nekantriai trumpam į kavinę gražų, nugrimuotą veidą kyštelėjo liekna, jauna moteris. Pilkšvai baltos merinosų vilnos paltuku. Persimetusi per petį juodų plaukų uodegėlę. Atgal sulaižyti plaukai atidengė nuogą jos veido grožį. Apsidairė, smalsiai žvilgtelėjo į kavinę ir dingo. Prieš tai merginos lyg ir susižvalgė. Viena kitą padrąsindamos. Ir blondinės lūpose trumpam atgijo džiugesio magija. Ji vėl susikaupė. Tik dabar atkreipiau dėmesį į ryškiai išpudruotą veidą. Iš po rausvos vilnos puspalčio skvernų matėsi melsvi džinsai. Nervingai trindama kilimą ilgaaulių natūralios odos batų kulnu iškėlė varlės akis į lubas. Išsidrąsino. Ir toliau nerimdama, susimąsčiusi aštriu žvilgsniu perskrodė erdvę. Ji išdidi ir pasipiktinusi vėl patraukė link jo staliuko, rūgščiu veidu. Sustojo.
‒ Ne, paklausyk, – tarė ji tyliai. Suraukė antakius ir jos balsas staiga tapo pretenzingai griežtas: – Tu tiesiog negali su manim taip pasielgti! – negirdėjau, ką atsakė vyriškis.
– Maldauju, – prabilo lūžtančiu balsu. Pirštais sukinėdama palto sagas. – Nejau negali man jų duoti! – norėjo rėkte išrėkti tuos žodžius, bet susivaldė. Prikando apatinę lūpą. Truputį palinkdama virš jo. Giliai įkvėpė, akimirką nervingai kvėpuodama. Nusivylusiu veidu. Stovėjo demonstruodama dailias kūno linijas. Dar labiau susiraukė, žiūrėdama į jį iš aukšto piktu, nepatenkintu smerkiančių akių žvilgsniu. Priekaištingai ištardama jo vardą. Bet čia jos tylus balsas pasikeitė, tapo švelniai lipšnus. Sutrikusi viliokė trumpam įsikišo pirštą į burną. Jo profilis atrodė atsainus.
– Mažuti, juk aną kartą buvai toks dosnus... – smalsiai žiūrėdama į kitus vyrus koketiškai ranka palietė savo šviesius plaukus. Pataisydama, žaismingai nubraukė juos atgal. Reikšmingai žiūrėdama palietė jo petį: – Supranti? Man to reikia... Vakar taip norėjai... Tu juk nori, kad aš tave dulkinčiau?
Aižiai ištarti žodžiai nuskambėjo į tuštumą. Primindami tas skaudžias akimirkas. Jauna dama pakilo nuo muzikantų stalo nuvargusiu maloniu, tačiau griežtu veidu. Ir žiūrėjo. Abu vyriškiai taip pat atrodė sunerimę ir susidomėję.
‒ Kaip jūs galite taip kalbėti? – tarė apkūni moteris rusvais plaukais. Įžeista ir pasipiktinusi.
‒ Ak, prašyčiau! – metė.
Blondinė kažką niurnėjo. Tačiau ji nieko neatsakė. Tik nuėjo prie baro ir padavėjos paprašė sąskaitos. Dar atsisuko į savo kolegas. Įkypai krintanti šviesa išryškino suknelės raukinių klostes ir ji, tobulai apgaubusi moters minkštą kūną, atsiskleidė magišku grožiu. Susinervinusi mergina prie rūbų kabyklos iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti žaisminga. Ji nesiliovė. Gundė. Akių žvilgsniu. Mėgindama paliesti vyro smakrą. Kažką intymiai kuždėdama. Lipšni. Žaisdama netikros meilės burtais. Ranka paslapčiomis nuslydo vyriškio švarko atlapu. Blondinės kerai svaigino. Gaudydami apnuoginančius žodžius abu vyriškiai prie muzikantų staliuko apie kažką tyliai kalbėjosi. Barzdotas vyras keistai šypsojosi žiūrėdamas link tos pusės. Stebėdamas smerkiančias pražilusio kolegos akis. Abiejų vyrų sutrikę veidai atrodė išvargę. Grįždama nuo baro toji muzikantų moteris patirties sudrumstu veidu vėl atsigręžė.
‒ Nedera taip kalbėti.
‒ Atsipisk tu! – tarsi juokaudama vėl meiliai palietė vyro petį. Ranka perbraukė ties smilkiniu. – Artūrai, tu juk nori? Na, pripažink, kad nori, – vyriškis nepatenkintu veidu atžagariai patraukė skruostą.
Toji muzikantų moteris, regis, taip ir sustingo. Pralaimėjusi pasitraukė. Negalėjau tverti žiūrėdamas į tą apsimestinį švelnumą. Iš apmaudo manyje vėl pabudo pyktis. Man nepatiko, kad ji tarsi vertė mane jaustis kaltu. Kad priminė man mano žodžius. Kokia mergina apsimetinės, kad man įsiteiktų? Aš jau nebeapsikentęs pakilau nuo savo staliuko. Nuėjau prie jų. Įnirtingai norėdamas, kad visas šis spektaklis kuo greičiau baigtųsi (kad galėčiau nurimti ir viską pamiršęs rašyti). Vyriškis sėdėjo rimtas išdidžiai liūdnu veidu, svajingai nusigręžęs į langą ir apie kažką intensyviai galvodamas. Mergina atsisuko smalsiu tyrinėjančių akių žvilgsniu. Nustebusi kiek atsitraukė. Sugavau jos nusigandusi žvilgsnį.
‒ Klausyk tu, gatvės kekše! Tu supista pifa! Gal nebetrukdyk žmogui. Nematai, kad jis čia dirba!
Mergina suglumo. Nekaltai į mane žvilgtelėjo. Stambūs vyro pečiai. Liūdnas, pilkas veidas pagyvėjo. Atsisukęs kvailai išsiviepė gudria pranašumą pajutusio žmogaus šypsenėle.
‒ Susipažink, Martynai, čia mano žmona.
Mano apsakymas taip ir liko nebaigtas. Man išėjus plikos medžių šakos netaisyklingomis linijomis kilo į mėlyną kovo dangų. Saulė skaisčiais spinduliais plieskė į Laisvės alėją ir pro jas spindėjo baltas namų tinkas. Nugramdytu grindiniu ramiai vaikštinėjo žmonės. Mano galva buvo pilna minčių, tačiau išsitraukti išmanųjį buvo per šalta. Be to, aš pamačiau savo draugę, stumiančią vaikišką vežimėlį.

Martynas  Laskys
 
elfas

2019-07-08 17:58:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...