Gal aš naiviai tikiuos,
Kad atauš ir sustings kada nors jausmo audrintos juslės,
Kad nutils lyg nebuvusi raižanti ilgesio sopė,
Kad galop užkrešės
Buvęs vienis, suplyšęs per pusę,
Ir nukris tarsi šašas
Prie nieko netinkantis lopas.
Gal aš naiviai tikiuos 
Numarinsianti slegiančius lūkesčius,
Kad atsegsiu save ir paleisiu po smiltį pavėjui,
Kad nuo išgirsto tavojo vardo
Lyg perlieta rimbu nekrūpčiosiu,
Kad išliksiu todėl,
Jog tave – kaip gyvybę – instinktyviai mylėjau.
Taip, aš naiviai tikiuos,
Jog tada, kai sutirps mano laikas,
Bent kape prie tavęs vėl atgausiu geidautą ramybę.
O kol kas tik meldžiuos,
Vienišystę kaip testą išlaikius,
Ir jaučiuosi gyva,
Kolei sopė aguonomis žydi.