Slopsta buvusios giedrumos, stovim ant pragaro slenksčio
Ir, net gruzdant blakstienoms, nekyla mintis atgailauti
Lyg verti buvę sočiai, patogiai ir trečią jaunystę gyventi,
Lyg pakanka planetoj vandens neregėtam žmonijos kvailumui nuplauti.
Stena medžiai, siūbuojami ūžiančio škvalo,
Ir žaibų piktas rimbas juodą debesį čaižo įnirtęs.
Gal manei, kad giedra – dovanojamas būvis be galo?
Gal patogiai gyvenęs, tu tiesiog užmiršai, kad numirsi?
Rodos, žemei gana – jai pabodo skėriai, kurie lėbauja,
Velia spurgą gerklėj ir užmiršo, kaip kept prastą duoną.
Lįsk dabar po stalu, kai Perkūno vežimas atrieda.
Slopsta buvus sausra, ji desertui krušos ledo duoda.
Didžiavaisi, pūteis. Eik, žiūrėk, iš pasėlių kas liko.
Ar ilgai bedainuosi, kai liks nulaižytos lentynos?
Pragaras dar neužšals, nors ledėkai barškėdami krito lig ryto.
Kaip gyvensim, skėriai, jeigu žemė tokių nemaitina?