Rauda

Kaip neverkt man, žeme, šitaip skauda –
Nematau dangum pražydusių laukų,
Tai giesmė, tai mano žodžiai rauda –
Rauda lino žiedo mėlynų akių.
 
Drobės raštų tyliai žodžiai rauda,
Verkia paslapčia glėby naktų,
Vien sapnuos regėsiu – sesės audžia,
Puošias motinėlė nuometu baltu.
 
Ir ateis į šitą sapną karaliūnas,
Žemę gimtą puolęs pabučiuos,
Suksis vėjyje sparnai malūnų,
Duoną laimins Viešpatis delnuos.
 
Tegu šitaip amžių amžius būna,
Sapnas virs tikrove – lūpos uždainuos.
bitėžolė

2019-06-22 09:58:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2019-06-24 09:58:27

Palietėt širdį. Priminėt vaikystėje dirbtus darbus su linais. Tarsi vėl būtų sulingavę jūra prieš akis mėlynų linų laukas...

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2019-06-23 08:51:50

...rauda mūsų širdys... rauda... ilgesiu ant drobių išaustų... Ačiū... norisi dainuot.