Duok man delną, išbursiu tau vasarą
Nuo aguonų palaukę raudoną.
Papartyne surasime paslėptą
Laimės žiedą ir kvepiančią duoną.

Duok man delną, išbursiu ir lietų –
Trumpalaikį, svaiginančiai šiltą.
Po dangum šitaip gera gulėti,
Vietos daug – net gyvenimas tilptų.

Duok man delną, ten kalnus surasiu –
Ant snieguotos viršūnės nebuvus.
Keruose paslaptingųjų dvasių
Paskandinsim nematomus kūnus...

Pažiūrėk į akis – vėl sugrįšiu
Į laukus, lubinais siuvinėtus.
Jei birželį mylėti, tai – tik visą,
Nes taip maža jame tamsai vietos...


2019 m. birželio 7 d.