Jaučiu, kaip smarkiai klysčiau, 
Jeigu aš eičiau tavo vedama,
Nes mūsų lūkesčiai dabar kaip mirtina bedugnė,
Kur iš rapsodijos tik įkyri gama,
Kur vietoj švyturio – žaltvykslių klaidžios ugnys,
Tačiau mes raitomės, kai sopa vienuma,
Nes vienišystės kirminas 
Vilties krislų paliko.
Esi ištroškęs? Aš gi – dykuma,
Kur, kas įėjo, tas atgal negrįžo.
Kiek tos drėgmės?
Gal lašas, na, gal du.,
O tiek – mažai net kaktusui pražysti.
Neapsigauki. Aš tik klaidinu,
O gal žaltvykslė – tavo vienišystė?
Ji piešia tai, tikrovėj ko nėra.
Pradėjęs kristi, pamanei – čia skrydis.

... virš dykumos lyg drovesys žara,
O tu neberėki. Į dribsmėlį įkritęs.