Įtikėjimas


 
Kai meldeisi, tik juokiausi –
Dievas kur? Tu jį matei?
Ir už kokią sunkią bausmę
Prieš ikoną parklupai?
 
Palinguodavai galva tik –
Vaike, neburnok prieš Jį.
Veido man matyt nereikia,
Kai nešiojuosi širdy.
 
Dievo žodis žmogui – šventas,
Juk nei vieno Jis neteisia.
Taip jau radome, taip lemta
Dulke gimus, dulke eiti.
 
Kai ties ikona sustoju,
Mama, kad tiktai girdėtum,
Tavo maldą atkartoju...
Šalia Jo turi gal vietą?
 
Paprašau už tuos, kas rimo
Ir kapus jų kryžiai saugo,
Tie, kurie dabar be grimo,
Te ramybė juos išsaugo.
 
Ne, nesijuokiu jau, Mama,
Ir plaukai – seniai pražilę,
Lūpos šventą maldą gano
Lyg avelę po laukymę.
 
Už tave, save lenkiuosi,
Nors Jo veido ir nemačius,
Pripažįstu Meilės grožį,
Sieloje – brangiausias svečias.
 
Jį nusikeliu nuo kryžiaus,
Ašarom žaizdų nuprausti.
Pripažintos tiesos visos,
Jo tiesa – pati brangiausia.
nakviša

2019-04-12 23:46:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2019-04-15 12:22:15

Geros eilės. Nežinau kaip iš tikrųjų nutinka, bet kartą suabejojus upės vandens skaidrumu ir išlipus

iš jos - niekada nepateksi į tą pačią tėkmę... Viskas kinta.