Eini dangaus miglotais debesim,
į žemę žvilgteri tarsi į rojų,
čia pieno upės, vėjo nešamos pirmyn,
ir pievos, dvelkiančios medum, žolės atolu.
Čia vėjas žirgo kamanom žaliom,
vežimas, pilnas žiedų sniego,
alyvos, kvepiančios neužmirštuoliška būtim,
įrašęs kiekvienam po neišdildomą atodūsį.
Lyg griausmo šūksnį papilkėjusiam danguj,
prapliups lyg iš gausybės rago.
Į žemę gersis tarsi gyvastį dalinantis dangus
ir krūptelsi nuo žaibo lyg piemens botago.
Ir eisi vėl miglotais laiko debesim,
ant vėjo garbanų plaikstysies,
kol vakaras į žemę užmarštį atneš...
Ant patalų minkštų visi tarsi atskils nuo laiko,
kol rytas šviesą tarsi žiedlapius dalins,
kai vėjas brauks šakas lyg laumės plaukus.
Ir vėl šypsosies, saulė aukso kai papils,
ir skleisis tavo kiemo gluosnis.

2019-03-22