Netekus visko siela nurimo,
Neliko kelio nei piligrimo,
Ir atsigulus ant debesio pilko,
Ėmė svajoti apie drabužį šiltą.
 
Apie batus, kuriuos avėjo,
Ir kaip šaligatviais jie taukšėjo,
Apie suknelę iš gryno šilko
Ir skrybėlaitę raudonai pilką.
 
Ir pirmą bučinį patirtą,
Ir tą tiltelį, kuris nuvirto,
Tik liko pėdsakai arimuos,
Galbūt dar angelas ten rymo.
 
Ir plaukė debesys per dangų,
Kiek daug dar sielų sugrįžti bando,
Patirti jausmą tikrą, gyvą,
Kad pasiliktų prisiminimą.