Kaimo gandrai

Santrauka:
Šiandien pasisveikinau su gandrais
   – Gustai, pažiūrėk – dangumi link manęs artėjo gausus paukščių trikampis, – negi gandrai parplasnoja?! – džiaugsmingai šūktelėjau kaimynui. 
Ir tikrai, kai keliauninkai didingai priartėjo, o ir skrido jie ne aukštai, abu pamatėme gracingą raudonsnapių ekskortą. 
 
   – Vienas, du, trys, keturi... – užvertusi galvą, baksnojau pirštu ir šypsojausi regėdama tokį gausų būrį. 

Vienoje linijoje jų buvo net septyni, o kitoje penki. Priskaičiavome  jų visą dvylika. Ačiū Dievui,  mūsiškiai pargrįžo, – ir čia sušiureno liūdna mintikė, – O gal tie du, vienoje eilėje gi porelės trūko,  ilgoje ir sunkioje jų kelionėje žuvo? – greit ją nuvijau šalin, – Juk visas pulkas parplasnojo. Gal nelaimė tavuosius aplenkė? Gal jie tikri ,,sėkmės džentelmenai‘‘, tie tavo kaimo gandrai! – ir krūtinę užliejo tokia šilta gerumo banga, – Brangieji mano, ar jūs bent numanote, kaip aš jūsų laukiau, – kad net ašaros ėmė tvenktis akyse, – Laimę iškalenti namams sugrįžote. O tušti lizdai juk jūsų laukė, – pasidžiaugiau, lyg maža mergytė, gražuoliais ilgasparniais. 
 
   Pavasaris šiemet labai ankstyvas. Pašales jau puošia snieguolės, krokai. Pernai sukištos tulpės spraudžiasi, kyla į šviesą. Net žiedelius, apglėbusios mėsingais lapais, tarsi kūdikį saugotų,  nešasi į viršų. Užmatai ir taip džiugu, net šokti norisi, aplink – paukščių muzika tik virvena, tik pimpauja, liurlina. O jau mūsų inkilo špokas, kaip koks karvedys, ryte, vos išeini į kiemą, atrodo, kad sveikintųsi, kad sušvilpia – ausis užsikimšk. Gal už inkilą taip dėkoja? Ar gamtos tvarinį perprasi žmogumi būdamas? Žiemą buvo nukritęs. Kažkaip pasimiršo, kypsojo palei ūkinį padėtas, kol vieną rytą išvydau, ogi mano įnamis grįžęs, tupi ir dairosi – o tai  kurgi ta mano špokinyčia? Tai skubinausi kaimyno namelius remontuoti, įkelti ten, kur visada buvo. Nepabrokijo, vos paėjau į šalį, jau ir purpt, viduje tvarkosi. Pačią tai reikės parsivesti, viskas turi būti taip, kaip ir pas špokus, tvarkinga. O kur kiaušelius dės, kur vaikelius perės? Gražiai surėdytas paukščių gyvenimas, vyriškas moteriškam patiekia viską gatavą, tik mylėk mane,  o aš tau švilpausiu giesmeles ir kuo galėsiu, tuo padėsiu šeimos gausėjimui. O jau kai ateina tuoktuvių metas, neapsiklausyti. Duodasi vyriška giminė, kaunasi dėl inkilų, kuris jį turės, tas ir šeimą turės. Sėdi špokė ir stebi, nesikiša – muškitės, pažiūrėsiu, kuris drūtesnis? Vadą tai reikia stiprią išvesti! Gražu į juos spoksoti. Stebi ir šypsaisi, tiek jie tau smagumo suteikia. O ir pasimokyti yra iš ko. Žmogus galvoja, kad jis protingiausias žemėje, nesutikčiau, to, ką turi paukštis, jis tikrai neturi. O ir į žvilgančią varnėno galvelę neįlįsi, iš kur žinosi ką ji virina? Kartais imi galvoti, kad jie daug protingesni už mus, taip gražiai viskas sustyguota. Ir kova vyksta ne iš godulio, o iš meilės. Pažiūri, kaip patinėlis aplink patelę rėžia sparną, akių neatplėši, gyvas meilės paveikslas. Jų laime tampi laimingas. 
 
   Ir tada jau atsimeni, kaip, būdama ,,miesčionkėlė nuo bruko‘‘ nenorėjai į kaimą, kaip tu jo bijojai. O kai atsikraustei, baisėjaisi naktį net į kiemą išeiti, šiurpas krėtė nuo kiekvieno šlamesio. Kaip tau trūko žmogaus, nes nieko čia nepažinojai, kaip trūko jo šypsenos. Jauteisi lyg ištremta, niekam nereikalinga. Kaip džiaugeisi, kai tau pirmą kartą jo lūpos ištarė ,,Padėk, Dieve‘‘. Kokia buvai dėkinga už tą nuoširdumą. Ir šį, ką šį, kiekvieną pavasarį juk vis atsimeni tą stebuklingą naktį, kai tu susapnavai, tavo kieme gyvos dvasios nėra, dingę trobesiai, medžiai, krūmai, o tu guli plačioje, taip gražiai padabintoje nėriniais, mereška, lovoje, virš viso sklypo, tau virš galvos lieja šviesą toks keistai didelis ir spindintis mėnulis ir jis, danguje gulėdamas lyg ovalus veidrodis, nušviečia vienos tavo kiemo ribas. Šviesa tokia nežemiška, lėtai pasuki galvą ir išvysti, iš kažkur atsiranda nupjautas, dviskiltis medžio kamienas, o po juo stovi plevenanti vyro stovykla. Regi net jo garbanas, rūbą. Ilgi, balti marškiniai, perjuostos plačios kelnės, žiūri į tave ir šypsosi. Pajauti, tarsi telepatija, jo siunčiamą žinią – nebijok, saugosiu tave. Ir tu jau nebijai, tik pažiūri į kitą pusę, o ten... dviese – senelis ir senutė siunčia padrąsinimą – saugosime tave. Nuo krūtinės nukrenta tarsi sunki, ilgą laiką slėgusi, uola, taip tau lengva tampa kvėpuoti. Supranti, čia gyvenę atėjo pranešti, žemė gera, laimė čia kadaise klestėjo. Suvoki, kad dėkoja tau už jos glostymą. Juk tu taip sunkiai dirbi, kad pakeltumei ją gyvenimui. O ryte išgirsti, čiulba tavo sėkmei paukščiai. Ir jau švyti, švyti taip, kad pajauti, niekada daugiau neišbluksi. Sveikini rytą, nes jau nieko nebebijai. Tai yra jų, tave sapne lankiusių, ir tavo žemė, kurią visi taip branginate. Niekam nepasakoji, nenori, kad pasakytų – kvaila. Tai yra tik jūsų paslaptis. Bet eidama kiemu, žinai, šalia tavęs žengia tie, kurie džiaugiasi, kad unsnimis neapleidi, kad dabini, puoselėji kiekvieną centimetrą. O kaip kitaip? – šypsaisi jiems – nematomiems dieną, – Jūs pradėjote, aš tęsiu gražų darbą. O kai tave aplanko senutė, dukra čia gyvenusių, vadini ją – močiutė, įduodi išaugintą daigą – pasodink ant kapelių, tegu pasidžiaugia. Nušvinta jos rukšlėtas veidelis, girdi – ačiū, tegu tave Dievas saugo. Ji juk nežino, kad sapnavau jos artimiausius, nenori jos graudinti. Pakalbate apie bites, orą. Ir ji, išeidama pro vartelius, kurie jai niekada nėra užrakinti, žino, kad turi į ką atsiremti. Senatvė – ne medaus šaukštas, o kai lieki vienišas, baisu, naktis vaitoja. Apkabini savo senikę, bučiuoji į skruostą, drąsini – močiut, jei kas, skambink, atlėksiukaip kulipka. Ir jos šypsena tave šildo labiau, nei saulės spinduliai. Atiduodi ir grįžta su kaupu. Taip ir krutate šalia. Kaimynas – artimiausia giminė, o jį – nelaimėje pažinsi. Džiaugsme mes visi esame laimingi. 
  – Tai užsisvajojai? – Gustas pabudina lyg iš miego, – Mariut, galvojau parduoti trobesius, bet žmona sako, kad ne. Čia juk taip gražu, o ir kiemas, koks jis bebūtų, nuosavas. 

   Nusigastu: 
  – Kaimyne, nedurnavok, visada spėsi išsiparceliuoti, – Kol sveikatos turi, gamta pasidžiauk, daug jėgų ji priduoda. 

   Mano ,,susiedas‘‘ – jaunas,  jam visas gyvenimas dar prieš akis, man tikrai gaila būtų netekti tokios kaimynystės. Nežinia kas atsikraustytų. O juk teisybę patarlė sako, kad ,,senas rūbas yra arčiau kūno, o senas draugas – arčiau širdies‘‘. Teko savo kailiu jau tą patirti ir ne vieną kartą.  Kaip smagu būdavo, kai mūsų diedelis, taip vadinome kaimyną iš kairės, man ryte modavo ir žodį gerą tardavo. O pavasarį aš visada girdėdavau jo – ,,tai ką, kaimynka, dar vieno sulaukėme?‘‘. Paūturiuodavome mudu, pasidžiaugdavome mažu. Toks pilnas laikas atrodė, net negalvojau, kad gali būti kitaip. Tik, gyvenimas taip jau yra sutvarkytas, seniai neturime savo diedelio. Išlydėjau jį skaudančia dūšia, kaip jis sakydavo, ,,pas jaunystės paneles į kalnelį‘‘, bet neištryniau iš atminties. Gerumo neįmanoma ištrinti. Jis įleidžia šaknis į derlingą žemę ir žydi amžinai, kol pats išeini paskui. Geras žmogus, taip kaime sako apie tokį, darbštus, blogo kitam nelinkėjo, pečiu rėmė. Ir gieda ,,litanijas‘‘ iš širdies, prašo Viešpaties jo neapleisti, kaip neapleido patys, kol šioje ašarų pakalnėje buvo, kol ją glostyti galėjo. Aš dabar jau žinau, kas dedasi kiekvieno, eilės laukiančio, širdyje. Mane juk priėmė, neatstūmė. Vietiniai turi savo nuomonę, turi ją pelnyti. O kaip be žmogaus, prie ko glausiesi? Taip ir pamilsti, pamilsti visa širdimi savus, o jie myli tave. Neatidavęs, nesitikėk gauti. 

   Dar kiek pačiauškėję, atsisveikiname su Gustu. Nulydžiu jį žvilgsniu: puikus vyras esi, kaimyne. Meilės ir sutarimo tau šeimoje, sveikų ir gražių vaikų, kad senatvėje atjaustų, neapleistų, – ir paslapčia paprašau Dievulio, – Neatimk, mūsiškis. Neveltui juk gandrus dviese pasitikome...
nakviša

2019-03-14 18:09:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-03-14 21:01:47

Geras ženklas pamatyti parskrendančius gandrus. 
Gandras – tai vaisingumo, šeimos gausumo, vaikų pareigos tėvams, turto kaupimo simbolis. Tikėta, kad namai, kur peri gandrai, yra laimingi, nes saugo nuo gaisrų ir negandų, todėl yra laimės simbolis.
Kai kada kaimynai būna artimesni už gimines.