akimis ryti dangų spėliojant ar šiandien išauš
smelkias priešinis vėjas pro matinio sapno plyšius
kai kraujuojančiu smiliumi dėmę nutrinti bandau
nupaišytą mėnulį baltam debesų vandeny
slenka kadras po kadro veidai
durys slenkstis tyla
aš su tolstančiais žingsniais sugėriau pasaulio garsus
panardinsiu į debesį tylinčias tavo rankas
ir palauksiu
dar kartą
kaip laukti išmokei
kol snigs

baltaplaukiai šalpusnių laiškai
parašyti ranka
tiktai adresą regis
paplovė praėjęs lietus

adresatui keistam
„šiam laike neįmanomi mes“

akimis ryti dangų
spėliojant

kol
baigsis 
dangus