Kas mano nuodėmes atleis,
dangau, aš šitaip nusidėjau,
nuo skliauto saulė nusileis
ir verks daugiau jau niekad netekėjus.

Sutems aplink juodai visai,
o aš tik kibirkštį delnuos turėjau,
ne saulę, žvakę tik įžiebs gaisai –
ir klaus manęs, ko šiton žemėn aš atėjau.

Nuo skliauto spindulius barstei
ir žvaigždę žemėje įžiebt norėjai,
ir viską viską jai davei,
tik nedavei, ko pats, dangau, tu neturėjai.

Žibėjo žvaigždės ten aukštai,
o aš, dangau, taip nusidėjau