Ar tu norėtumi sapnus nakties
Užkloti su praėjusia diena,
Kurioj ištaškėm tulžį, kur keiksmų punktyrai?
Kur šlamšto perteklius, esmės kur negana,
Neišsikasi laimės iš po sluoksnio žvyro?
Be tikslo lekia kaimenė minčių,
Tačiau ties praraja tursomiegio nestoja.
Širsti dėl to, jog žvilgsniu vos liečiu.
Žinau, sunku – šalia ne mylimoji.
Žinau, jog sielvartas – ne draugas išminties,
Keliai išplėšyti skeveldrom būto jausmo.
Aš vis mažiau baidausi amžinos nakties.
Tulžim, keiksmais ten vienas kitą kraustom.
Į juodą prarają kris kaimenė greita
Lyg kritimu ji pamainytų skrydį
Ir aš su ja piktų keiksmų dėka
Su viltimi mylėtą pasivyti.