Jau beveik patikėjau,
Kad leisi išrėkti rakštėtą vienatvinę sopę.
Ne dėl tavo kaltės, supratai, kauksmo priežastys buvo įvardintos.
Bet jaučiu, kaip smerki.
Iš savigarbos tenka sustoti.
Nebebelst, nesiširdyti, nebešvokšti, negargti.

Tu nenuskriaudei, ne.
Tik užspaudei dar aistrą besmilkstančią,
Tarsi liepsnai nelietus
Tu būtum apgruzdęs, apdegęs.
Ir nuo tol niekada neįtikina šypsenai rodomos iltys –
Prasilenkiam lyg aikštėj viens kitą pažįstantys vagys.

Gal nuvyliau tave ir pati nusivyliau, 
Tačiau tai ne priekaištas.
Tu esi stebuklingasis veidrodis, mano akių neparodantis.
Net kai skauda rakštėtą vienatvę, 
Daugiau nebeleidžiu sau rėkti –
Tik silpni išsiduoda,
Kad geidžia kažko iki lieka be proto.

Man neleista būt silpnai.
Vardas nuolat išnyksta iš sąrašo.
Neatleidai tiek metų už aiškiai įvardintą sopę.
Lieka tuščios akiduobės,
Baigus išlaistyti ašaras.
Stebuklingasis veidrodi, kam prie tavęs man stypsoti?

Juk bėda tik viena – 
Neturiu kur daugiau užsiglausti,
Nes ne kartą sutikęs ne kūną, bet sielą matydavai nuogą.
Tad ir teko iš proto be kėslų piktų išsikraustyt.
Nes kalbėjimas būna
Už tylą labiau įsiskverbiantis nuodas.