iki mirties

Viskas buvo anksčiau—išgalvota naktis ir svaiginantis sielos katarsis, 
Negalėjai užmigt ir svajojai svajojai lig ryto, 
Plaukė debesys vis ir žinojai, kad debesys tarsis, 
O iš aukšto dangaus aukso žvaigždės vis krito ir krito. 

Užburti kuždesiai ir viliojantys sapno etiudai, 
Paslaptinga naktis, išsvajota ugnis Prometėjo, 
Kai nuo kalno žvelgi, tavo žvilgsnis viltingai užkliudo 
Aukštą tvorą, vartus, pėdas to, kurs pro šalį praėjo. 

Nesakyk—vėl kenčiu, vėl narvelyje spurdanti siela, 
Tau beribis dangus, tau darsyk apkabinančios rankos, 
Šiltas, šiltas glėbys, kai atrodo gyventi nemiela, 
Kai perkūnas nakty taip stipriai ir bauginančiai trankos. 

O iš ryto siūruos  ajerai, prausis antys, ančiukai meldyne, 
O paskui, kai nulis, krykštaus ežero prieglobsty vaikas, 
Vėl žinosiu, buvai  ir esi man tu tarsi lazdelė medinė, 
Kai senatvėj einu, vis einu, kol sustoja mums laikas.
Vasara7

2019-01-12 18:40:57

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Adzius

Sukurta: 2019-01-15 10:28:28

Malonumas skaityti

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2019-01-15 09:59:56

Stipru!

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2019-01-14 11:25:55

Labai jaudinančios, puikios eilės.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2019-01-13 09:55:55

O tos bemiegės ir beprasmės naktys palieka puikias eiles...

Vartotojas (-a): Astra

Sukurta: 2019-01-12 19:51:15

Po ilgos pertraukos vėl labai gražios eilės...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-01-12 19:03:24

Puikios eilės. kupinos optimizmo. 
Ateina laikas, kai gyvenimas pasijuokia iš mūsų.