Pabūk

Mane išvyniok tarsi staltiesę baltą motulės, 
Tarsi sapną užgimusį stepėj naktų, 
Kartais būna moterys skaudžiai vientulės, 
Tarsi elegijos žemėj  laikų netektų. 

Stypčioja stirnos laukuose už ežero, 
Vilgau aš duoną į klevo sulą — saldu, 
Tarsi prakeikus juodą molį ir baltžemę, 
Rankos nusvyra išėjus iš Dievo valdų. 

Laksto šunys benamiai kaip nuokaros, 
Kas įpils dubenėlin putros miežinės, vandens, 
Vaikėzai nusmuktakelniai vis šūkauja 
Vieną pripjovė, bet kitas sušuko — gyvens. 

Kažkur pasiklydo giesmės ir graudžios melodijos, 
Kažkur ir metai išėjo laiku kitu, 
Buvau aš  sutrikus ir man dingojos jau, 
Kad nesurasi paklydėlių savo natų. 

Pabūk dar, saulei užslinkus  už debesio, 
Vasarą smilgoms siūruojant ir žiemą einant ledu, 
Pabūk — šnabžda lūpos be atilsio, 
Aš savo vardą prie tavo vardo dedu.
Vasara7

2019-01-07 19:43:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2019-01-09 13:31:01

Perskaitei ir dar norisi skaityti...Puikios eilės.

Vartotojas (-a): crepuscolo

Sukurta: 2019-01-07 23:07:53

lyrika kaip švelnumas

Vartotojas (-a): sada

Sukurta: 2019-01-07 20:25:49

Gražu ir jausminga.

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2019-01-07 20:24:43

Aistra ir švelnumas - per vaizdingą žodyną.