glorija I

tu neskrisk per okeanus,
ar girdi, būrini vėjau,
saulėje skendėja ir tas tik vienas
tik vienas akmuo

lyg išnešiotas ir numestas
nuplautas jūržolių ir dugno geldelių
toks užgrūdintas
salynų cunamiais
lyg paliktame ąsotyje
lindėjęs
lyg
išsiveržęs
per sausrą - vėjų būrėjas, vėjų Arėjas
ir vienišas džinas



nešasi smilteles išsijodamas
šaukiu
grumsteliais, dykumomis ir stepėmis
jog mano mažytė širdies skiltelė
nenustojusi plakti
tebemyli ne tik vandenynus
juk ji plevena

ne tik būrinis laivas vis arčiau manęs plaukia
ir atšyla ledynai
mėnuo apšviečia veidą
kai naktis aplanko
ne tik pelynai
šlama žiedais palei kelią

aš stoviu
ir jėgos nesenka

aš ir akmuo ir lyg olos sudyla,
nors tūkstančiai jų smailiomis viršūnėmis
bado nusileidusį dangų

ir sninga
prisipildo ąsočiai
to naktigonių miego, to pūgos mirgėjimo
kai šokome dviese
to ledynų verpeto

tik aš ir akmuo
tik aš kaip paukštis Agile
ir iš aukščio - manieji Karpatai
 
crepuscolo

2018-12-12 22:22:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-12-16 10:23:00

Originalus, vaizdingas kūrinys.

Vartotojas (-a): kava

Sukurta: 2018-12-14 01:27:22

kai skaitau tavo (Jūsų) eilėraščius darausi sentimentalus. Arba tiesiog jauresnis :)
Labai gerai, labai.

Vartotojas (-a): Samanėlė

Sukurta: 2018-12-13 22:21:39

Man gal priešpaskutinis stulpelis gražiausias

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2018-12-13 07:51:19

norisi skaityti dar kartą...ačiū