rudens metu kai lapais sninga
kipšas kažkoks širdyje kiūto
ir virpina stygas madinga 
tampu tokia klampi lyg rūkas
žirgelis kuriame paleistas 
ganytis pešt rasotą žolę
nuo širdies lupasi ne pleistras 
keisčiausios vizijos nutolę
pradingę visos panoramos 
eilėraščiai rugsėjui lyja
geismai ir aistros Dieve mano 
autorė pati savęs bijo
tokia spalvų aplink paletė
tiek visko daug į vieną ratą

sustoję privalu mylėti 
o vėjas krato krato krato
lapus nuo medžių spalvas lieja 
pirmaujantis tampu herojus
save po trupinį išsėju 
gruodis kol ties slenksčiu sustoja
ir įteikia Kalėdų žvakę į
delną varpą šventės spraudžia
melodiją išgroju smagią 
žiema suknelę snaigių audžia
puoštis dailiai teks juo laukimui 
pavasaris pamerks kol akį
kol vėjas lapus skina skina 
dainuok širdie ruduo įsako