Svajoti neužginta...

Santrauka:
Atrandi kažką seno ir galvoji, trinti ar palikti...
Dalis išliks knygelėse, kiti „Žalioj žolėj“
Jaunyste, nors tyliu aidu ataidėk,                
Gyvenimas  liūdnas, žvaigžde žibėk,     
Padange atskriek paukščio sparnais,   
Atūžki pašėlusiu vėju pievom, laukais...
Sušvisk trumpam spinduliu šviesos,
Laikmetis bėga – niekada nesustos,
Paguostum sielą tamsiais vakarais,
Apgaubtum pečius kerais švelniais.
Sujauktas mintis palikčiau nežinioj,
Kaip toli likau lyg apleistoje saloj,
Tavęs nepavyt – per greit bėgi tolyn,
Skaudus  liūdesys – smelkias širdin.
Niūrus likimas nepaliks niekada,
Kur tu, nuaidėjus jaunystės daina,
Tavęs negirdžiu – aplink tyluma –
Šalia tūno pasitikusi būtis mana...

2000 m.
Rena

2018-11-08 23:12:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-11-10 20:52:26

Tikroviškos eilės.
Gyvenimas priverčia ne tik kentėti, bet ir atkakliai eiti į priekį pasitikti nežinios, tačiau neleidžia sustoti
pusiaukelėje, be jokios teisės abejoti, kad ten tolumoje nėra jokios prasmės.

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2018-11-09 07:33:14

...ak...kaip gera prisiminti ir svajoti...