Apie savus ir svetimus dievus.
Esmi sena moteris. Per gyvenimą sutikau daug dievų ir jų tikrų ir netikrų pranašų. Kaskart klausdavau, kaip atpažinti, ar jų Dievas tikras? Atsakydavo, kad privalau įsiklausyti į jų skelbiamo mokslo žodžius, įsižiūrėti į darbus ir tada laisva valia pasirinkti, bet nė vienas neatsakė į visus gyvenimo keliamus klausimus. Liko vienas, tas, net nesu tikra, ar tai Dievas, tikėjimą kuriuo gavau su motinos pienu ir kurio pasaulio dalimi jaučiuosi, su kuriuo gimiau ir mirsiu, kurio pažadėto dangaus nereikia ieškoti aukštai, o pragaro giliai. Jie čia pat, greta mūsų.
Ir manasis Dievas pavydus, jis griežtai pasakė:
– Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną!
– O ar galiu neturėti nė vieno?
– Gali, tik pasaulis be Dievo atrodys tuščias ir nykus.
Esmi sena moteris, myliu savąjį Dievą ir jo sutvertą pasaulį ir svetimų dievų nebeieškau.
 
Antri metai gyvenu vaikų bute karšinčiaus teisėmis. Daugiabučio kaimynai, ypač vaikai, pradžioj mane idėmiai nužiūrėdavo, dabar jau apsiprato su manim ir mano negalia, mielai sveikinasi, pabėgėja atidaryti duris, kad lengviau būtų išvažiuoti vežimėliu. Nekalbinu, tik šypsausi, padėkoju.
Vakarais užmiegu anksti, dar ilgai girdžiu svetimų gyvenimų garsus, bet jie man netrukdo, žinau, kad niekas netikėtai, nesusitaręs nepaskambins prie mano durų. Įprastai anksti užmigau ir šįvakar. Kažkas paskambino – mandagiai, vieną kartą. Pro miegus nepatikėjau, įsiklausiau, bet buvo tylu. Buvau vėl besnūstanti – paskambino du kartus, reikliau. Suveikė viso gyvenimo įprotis – jei beldžiasi naktį, reiškia, esu kažkam reikalinga, atidarydavau, klausdavau, kuo galiu padėti. Mano kaime nė karto neatėjo  blogas žmogus.
Čia, mieste, vaikai patarė niekada neatidarinėti nežinomam durų, ten gali būti blogas žmogus. O ir kam aš, svetimoji, galiu būti reikalinga?
Pamiršusi galimus pavojus ir savo galimybių ribas, šoku iš lovos, smulkiais žingsneliais, čiuožčiuodama šliurėm, patekom skubu prie durų, dirsteliu pro akutę. Priešais esančio buto durys atviros, matau vaikų galveles, kaimynė juokiasi.
Atidarau. Prieš mane stovi du vaikai, tipiški miesčioniukai, plonom kaip pagaliukai rankytėm kojytėm. Visų mūsų veiduose nuostaba, tik mažesniojo iš vaikų, berniuko – baimė. Jis pasiruošęs, jei kokios, sprukti.
Abiejų vaikų veideliai išpaišyti nepažįstamais ritualiniais ženklais, pilka spalva. Įsivaizduoju, kaip atrodau aš – ryškiai žaliais naktinukais, išsidraikiusiais žilais plaukais, niekaip nepajėgianti atsibusti. Sutrikusi net moteris iš buto priešais.
Pirmoji atsitokėjo mergaitė, kumštelėjo berniukui alkūne, šis pravėrė prieš mane ryškiai spalvotą dovanų maišelį ir abu ne tai sugiedojo, ne tai sudainavo kažką apie saldainius ir pinigus.
Susivokiu – helovynas! Vaikai kažkokio naujo Dievo vardu reikalauja iš manęs duoklės. O gal ne? Ką aš apie tą helovyną žinau, juk nesidomėjau.
Pajuntu, kaip svaigsta galva, tuoj krisiu. Vaikams prieš nosis uždarau duris, dar spėju dukart pasukti raktą ir kurį laiką pasineriu į tamsą. Šmėsteli mintis – ar labai nugąsdinau vaikus? Sukaupusi jėgas  atsikeliu, prisilaikydama sienų pasiekiu lovą. Už durų tyla. Po kurio laiko trumpai, klausiančiai skambteli. Neatsiliepiu. Nesiryžtu keltis. Nuėjo.
Tamsoj guliu ir galvoju, kaip dabar jausimės susitikę, ar taip pat maloniai sveikinsis vaikai, skubės surinkti telefonspynėj numerį, prilaikys duris?
Po kurio laiko į mūsų laiptinę atšurmuliuoja didesnis būrelis vaikų. Paskambina. Mandagiai, vieną kartą. Tyliu. Du kartus. Tyliu. Tada skambutis sužviegia reikliai, piktai, daug kartų – kaip drįsta neatidaryti, neduoti? Priklauso! Jie juk ne patys susigalvojo, viskas su tėvų, mokytojų žinia. Pašurmuliavę išgarma į kitus aukštus. Sugrįžtant kažkas, kažkodėl man pasirodo – vienas – prieina prie mano durų, ilgokai spaudžia skambutį, dar trinkteli kumščiu ir nubėga.