Kol išsiklausinėjau viską – apie skausmus, negalavimo pradžią, apie gyvenimo būdą, apie vis dažniau apimančią mirties baimę, kol apžiūrėjau ligonę, jauste jaučiau, kaip  namely stiprėja įtampa. Kambary buvo šiltai pakūrenta, švaru, jauku. Senoji moteris jau manęs ateinančios laukė apsivilkusi vien smulkiai gėlėto kartūno namų siuvimo naktinukais, tik ant pečių užsimetusi vilnonę skarą. Ji sėdėjo, net paprašyta atsigulti, po akimirkos vėl atsisėsdavo su nerimu įsižiūrėdama pro langą, pro kurį matėsi kelelis į sodybą, net kalbos giją pamesdavo.
Dukrą pažinojau, ji dirbo slaugute ligoninėj. Pradžioj ji dar dalyvavo pašnekesy, vėliau įsižiūrėjo į langą aiškiai kažko bijodama.
Nudžiugau, kad liga pasirodė nepikta, pilnai pagydoma. Taip ir pasakiau, ramindama ligonę paėmusi už rankos. Jos akyse blykstelėjo vilties kibirkštėlė ir užgeso. Pasirodė, kad joms ne taip ir svarbu, pagis ar ne, svarbu, kad tik jų neužkluptų nusikaltimo vietoj tas kažkas, kurio taip bijojo.
Nutiko blogiausia, jau dukrai palydėjus mane į kiemą, smagia ristele bėras arkliokas įlakdino dailų vežimaitį, apsuko juo ratą ir sustojo atokiau nuo greitukės. Nepasisveikinęs, neišlipęs iš vežimaičio jau gerokai pagyvenęs žmogus įsispitrėjo į dukterį, ši skubėdama, mojuodama receptais, aiškino, kad motina susirgo, pakvietusi daktarę. Paskui stojo nerami tyla. Nenorėdama pasiduoti visuotinam nerimui, apsidairiau tvarkingam kiemely, nevalingai žvilgsnis sustojo ties gražuoliais obuoliais žolyne po obelim. Paskutiniais, kiti medžiai jau buvo tušti.
Tylą nutraukė greitukės vairuotojas:
– Danute, nebūk skriaga, bent obuoliais pavaišink!
Mergaitė susigūžė, nesiryždama dirstelėjo į tėvą, šis piktai pliaukštelėjo botagu, bėris loštelėjo galva, bet liko stovėti. Sumurdžiusi receptus kišenėn, Danutė puolė rinkti obuolių, bet tokie dideli jie vos keli tetilpo į rieškučias, paskui kiek ėmė, tiek krito atgal į žolyną. Ji neramiai dirstelėjo į tėvą, šis sėdėjo kietai sučiaupęs lūpas, tarsi norėdamas pasakyti:
– Kiek jau tilps, tiek, daugiau negausit.
Išgelbėjau padėtį, padėkojusi, pasakiusi, kad mums tik po vieną. Paėmiau, atsikandau – skanus, šaltas, gaivus. Pagyriau. Gaspadorius, panašu, kiek atlyžo.
Tik pavažiavus gerą galą nuo sodybos, vairuotojas skambiai nusikvatojo:
– Niekas nepatikės, kad mes iš to seno šykštuolio gavom obuolių! Negirdėtas dalykas!
Po poros metų ryžausi paprašyti sklypo namo statybai. Ne namas buvo svarbu, svarbi buvo žemė. Valstietiška mano prigimtis pavasariais šaukte šaukdavosi sėti, sodinti. Nors nedaug, nors po vieną krūmą, nors kelis agurkus, moliūgą, eilutę žirnių, pupų. Svarbiausia, nuo vaikystės taip ir šmėžuojantis akyse mudviejų su babūne braškynas. Iš turgaus parsineštos – ne tokios. Auga mano vaikai, tegu ir jie pamilsta žemę, pajunta jos vėsą, grumsto svorį, išėję į daržą ankstyvą vasaros rytmetį teatranda pirmą prinokusią braškę, su kuo nors pasidalina…
Pirmi pirkiniai į ūkį  buvo kastuvas, sodo šakės, kaimynas kalvis iš senovinio dvitraukio pjūklo nukalė man patogų kauptuką, mentelę bulvėm kasti. Mielesnių dovanų nebuvau gavusi. Tą dieną, kai laukiau atvežant pirmąją mašiną akmenų pamatams lieti, apvaikščiojau sklypą, nužiiūrėjau nuošalesnį kampą, kurs netrukdytų statybai, ir ėmiausi varpyti, purtyti velėną – pirmajam braškynui. Nepratusi prie sunkaus darbo, greit pavargau, o tiek mažai tepadaryta.
Keleliu pro šalį kaukšėjo pasagos, atpažinau bėrąjį arklioką ir senąjį šykštuolį vežime, laikantį savo šeimą baimėje. Vargu ar būčiau kalbinusi, prašiusi praarti lopinėlį žemės daržui, bet jis pats pasuko į pievelę, pasiteiravo, ką čia su tuo kastuvu tikiuosi nuveikti. Jo balse aiškiai skambėjo pašaipa. Ėmiau ir taip nuo dūšios pasipasakojau apie žemės šauksmą, pirmą prinokusią braškę vaiko rankose. Jis nebesišaipė, išsikėlė iš ratų senovišką plūgą, prikabino prie brankto ir ėmėsi arti, o aš žiūrėiau ir man norėjosi verkti. Paskui plūgą pakeitė akėtėlėm ir vėl ginė arklioką, kol netikėtai pamačiau, kaip pamėlo senuko lūpos, kadgi jis dūsta. Sustabdžiau. Paliko arklelį su akėčiom dirvoj, nuvertė vežimo šalinę, susėdom nuleidę kojas ir kalbėjomės – apie tai, kaip biednoj šeimoj augę dvylika vaikų, tekę ir piemeniu, pusberniu, bernu svetimuose ūkiuose vargą vargti. Bene todėl ir likęs toks nepaaugęs, bet jam pavykę, atėjęs, tegu ir į nedidelį ūkį, užkuriom. Ten, į tą trobelę, kur buvau pas žmoną.
 – Pagijo. Ačiū.
Ne savo buvusi žemė, ne ką skalsesnė duona. Ir trobelė visai nugyventa. Tą, kuri tebėra dabar, prieš pat karą pasistatę. Paskui karas, sibirai, ten palikta sveikata. Tarsi ašaros suskamba balse, tarsi kuo kaltas. Jaučiu, su kuo savu, artimu taip nekalbėtų, tik su manim, svetima, galima.
– Nepasakok niekam. Kam rūpi. – Ir jau visai nuvažiuodamas patarė: – Nesėk, nesodink šiemet nieko, dar kartą, kitą pajudinsiu žemę pravažiuodamas, atvešiu, aparsiu pusvežimį mėšlo, štai jau tada.
Dar pamindžikavo ir kaip paslaptį pasakė:
– Nė vieno mano vaiko žemė nepašaukė. O juk ir tos žemės tie keli arai, delno dėjimas.
Atsigrįžau į savo tą suartą lopinėlį – bent vienas aras ar yra? O šaukia.