Apie ką galvojate, Dalija? (15)
 
Apie sulaužytą sąmonę.
Tik ar iš viso galvoju?
Ar tą šmėsčiojančių minčių, jausmų kratinį galima vadinti nuosekliu galvojimu? Nesvarbu. Nesigilinu. Peržiūrinėju nenutrūkstamą juostą, atrandu tai, kas seniai žinoma, girdėta, matyta, išjausta, atsiminta, buvę svarbu ir vertę praradę. Kartais nustembu, aptikusi ką nors visai nauja – kaip taip galėjo nutikti, kad iki tokios gilios senatvės niekada nepagalvojau apie tokius paprastus dalykus?
Po to juostos peržiūrėjimo nelieka nieko, viskas išsitrina, negrįžtamai. Senatvė trina, bet esu jai dėkinga, kad suteikė galimybę sugrįžti nors trumpam ir paliko laiko atsargą paklajoti tame, kas jau paskutinį kartą. Didžioji laiko dalis buvo skirta tam, kas vyko pirmą kartą – viskas paskubom, įvykiai, išgyvenimai griuvo vieni ant kitų, neperprasti, neišgyventi iki galo, vis kraunami aruodan su mintim – sugrįšiu. Kada nors. Dabar.
Dar neseniai, prieš keletą dienų, maniau, kad tai paskutinis etapas, betgi ne, nes bemaž dvidešimtį metų triūsiau, kankinausi, skubėjau apdoroti savo ir savo laikmečio medžiagą, kažkam papasakoti, užrašyti, kad kažkas kada nors rastų. Pasakojau  bet ką, kas netikėtai sugrįžo iš praeities. Pasakojau nesirūpindama, svarbu tai ar nesvarbu. Pasakojau nedarydama apibendrinimų, tegu kiekvienas, paskaitęs, susivokia pats. Siekiau įamžinti?
Jėgos seko ir staiga supratau, kad viso to tereikia man vienai. Visai kitom akim dabar stebiu praeities serialą ir, nors ne sykį atrandu ką tikrai įdomaus, net nebeįsijungiu kompiuterio. Šį gyvenimo tarpsnį vadinu ramybe. Nuostabus žodis.
Ar tas etapas paskutinis? Didelė tikimybė, nes laiko likę labai mažai, nors ir tai gali būti apgaulinga, gyvenimą sudarančių akimirkų talpumas skirtingas.
Taigi, apie ką šiandien galvoju?
Apie sulaužytą sąmonę.
Kiekvienas laikmetis savaip sulaužo žmonių sąmonę.
Man artimiausias, pažįstamiausias, pačios išgyventas tarybinės santvarkos metas. Literatūroj – socialistinio realizmo principas, kai rašyti, vaizduoti gyvenimą reikėjo ne pagal realybę, o pagal kažkieno sukurtą teoriją. Kiekvienas kūrinys turėjo baigtis taip, kaip reikia, ir sprendimas galimas tik vienas. Pradžioj taip rašėm, nes to reikalavo, priešingu atveju teko nutilti, o gal net laukė gulagai. Paskui taip rašėm iš įpratimo, kad taip lengviau, nereikia nieko galvoti. Net tada, kai jau tarsi ir buvo galima kalbėti daug atviriau, tikroviškiau, niekaip negalėjom tuo patikėti ir po populiarėjančiu laisvu žodžiu (ar tikrai laisvu? Gal tik tapusiu madingu?), vis dar prasišviesdavo vienintelė tiesa, nes labai jau nedrąsu buvo imti ir išplaukti į plačius vandenis vienam, atsakingam už savo žodį.
Pirmieji, ryžęsi prabilti atvirai, nustebino, žavėjo, tik keista – labai jau greitai jie tapo šablonu, kuriuo privalu sekti, jei nori pritapti prie naujojo laikmečio, tuo standartiniu visų kūrinių epilogu, tokiu, koks privalo būti, vieninteliu. Tas pats modelis, su atvirkščiu turiniu. Nesvarbu, kad netiki Dievo buvimu ir nesuki dėl to sau galvos, bet jei kandidatuoji į kurią nors valdžios poziciją, privalai demonstruoti pamaldumą, ryškų tautinį angažuotumą. Nesvarbu, kad dar neseniai mokytojai sekdavo ir pranešinėdavo kam reikia, kurie mokiniai lanko bažnyčią, dabar jie suklaupė arčiausiai altoriaus su rožiniais, vos ne siekiančiais grindis.
Ir šis laikmetis laužo žmonių sąmonę.
Tos nuostatos atėjo ne vien į socialinius santykius, bet ir į meną, literatūrą. Rašytojai greit perprato, įvaldė šiuolaikinio bestselerio modelį, išmoko rašyti tokius kūrinius, kokius perka. Tai kuo šiandienos rašytojai skiriasi nuo vakarykščių? Nebent tuo, kad dabartinis modelis dar niekingesnis. Niekinga paklusti prievartai, dar niekingiau savo laisva valia pataikauti madai, goduliui, parduoti savo gautą talento kibirkštėlę už grašius.
Bet... Kaip ir bet kuris kitas reiškinys, ir šis nėra visaapimantis, kiekvienoj visuomenėj yra žmonių, kurie supranta, kad kol daugumą sudarys bijantys represijų ar prarasti karjeros, praturtėjimo galimybę, tikrai šviesi, pažangi mintis nepralauš bukumo, niekingumo luobo. Jie dar mėgina kalbėti, žadinti sąmonę, bet yra nušvilpiami būtent tų, kurie mano esą pažangiausi, nes atitinka sukurtąjį standartą, o ne tikras asmenybes. Supratę, kad reikalas beviltiškas, vis daugiau protingiausių žmonių liaujasi ėję į rinkimus, nors ir supranta, kad taip jie sunaikina demokratijos pagrindus, nes rinkimai liaujasi buvę demokratiški, juos laimi suinteresuotųjų grupelės. O paskui išmėgina paskutinę galimybę pažadinti mintį, suvokti, kur atsidurta, priemonę, kurią visuomenė ilgiausiai ir skaudžiausiai pajaučia – satyrą, humorą pro ašaras. Tada seniausios demokratijos šalys, kaip ir demokratijos naujokės, kokia dabar galima vadinti Lietuvą ir kitas pokomunistines Rytų Europos valstybes, balsuoja už priešingos nuostatos, net diktatoriškas partijas ar dar radikaliau – cirko klounus ir absurdiškas situacijas. Į valdžią ateina trampai ir į juos panašūs arba, tapusios savotiškais demokratijos įkaitais, skelbia savų interesų neatitinkantį brexitą.
Ir tai dar geriausiu atveju – jei nebūna per vėlai.
Atsigrįžtama į meną. Deja, jis atspindi savo laikmečio realybę. Ideologijos negreit sukuriamos, ne kasdien gimsta naujos mintys. Kokią naują mintį šių dienų visuomenei gali pasiūlyti senukas kapitalizmas? Ar iš viso kapitalizmas turi ideologiją, kuria patikėtų šviesiausi laikmečio protai, ypač turint pavyzdį, kai buvo išeita ir sugrįžta, nes nebuvo kitokios galimybės, kito pasirinkimo? Kas dominuoja pasaulio literatūroje? Nusileista iki instinktų šlovinimo – godumas, teroras, erotika, asmens laisvės sureikšminimas, nors ji naikina kitų žmonių laisvę.
Šiom dienom žinių sraute šmėstelėjo žinelė, kad Vatikanas pripažinęs marksizmą. Sunkiai ir negreit gimsta naujos mintys, laužydamos žmonių gyvenimus.