Ištrauksiu savo seną,
sudėvėtą mintį,
kuriai kadais uždėjau
tūkstančius vardų.
Nuo jų jinai nepajaunėjo,
nieko nežavėjo.
Tiktai riogsojo sieloje
be apčiuopiamos naudos.

Ištraukus leisiu pasivaikščiot
miesto skverais,
kur žydės ir nužydės rododendrai.
Jauni bučiuosis atvirai,
aistrų apakinti.
Nesislapstys nuo skubančių
prošal po skėčiais ar
už medžių. Ar man gailu, kad
nebe tie laikai?

Sakiau, ištrauksiu mintį,
sudėvėtą, paprastą,
Su tūkstančiais jai uždėtų vardų.
Su atšvaitu, kuriame
mūs abiejų gyvenimai
lyg sulyti iš ilgesio kasnakt
užstaugiantys šuneliai.
Tik skubantys tolyn,
niekuomet nesubėgsiančiais keliais.

2018 07 22