Kai  panyram gelmėj apmąstymų,
Kiek daug atsakymų girdėt,
Įsiklausyt, kuris teisingas
Ir kuris verčia patikėt.

Nebūtinas nei geras balsas,
Nei absoliutinė  klausa,
Kai pajunti, kaip sielon beldžias
Gerumo ir tiesos dvasia..

Tada žinai, kaip  apkabinti,
Kad būtų broliška darna,
Ir supranti, kad tave girdi,
Nors būt aplinkui tyluma.

Prasmingas žodis vainikuotas
Mūs išgyvenimų dėka,
Tebus jis mums kaip dėklas duotas,
Kur saugoma tiesos šviesa.