Nurims lietus ir ašaros išdžius,
ir liūdesys praeis, nugins jį vėjas.
Tačiau dabar kažkas lyg užrakino gerklėje žodžius,
todėl sunku kalbėt, pravirko žiedas neištvėręs.
Tai jis, tai liūdesys, išsiskyrimo paukštė plazda vėjy,
tai ji purena jau sparnus ir ruošiasi nutūpt į savo lizdą tėviškėlės.
Šios eilės skirtos Jums, išeinančiam – bet tai tik žodis,
Jūs liksit čia, jau amžinai kol būsim mes, koridoriuose vis girdėsis
Jūsų žingsnių pėdos ir Jūsų juokas toks skambus... Išrieda ašarėlės...
Nestovi laikrodžiai, jiems reikia eit, į atkarpas dalinti kelią.
Nurims lietus ir ašaros išdžius, tačiau dabar sunku ištart žodžius,
kada tolyn negrįžtamai vingiuoja kelias...

2018-06-25