Atsidūsta karščiu paskutinis,
Paskutinis liepos sekmadienis.
Taip giliai, be kalbų, iš krūtinės –
Nei rasa, nei lietus nepadeda...

Paskui galvą pridengia skrybėle,
Ieško vėjo, šešėlio po obelim.
O ant kaklo dangaus saulė didelė,
Tik trumpam debesin eina pogulio.

Kai jau daros sunku išlikti,
Vandenin panardina kūną…
Leidžia liesti kiekvieną linkį,
Odai gerti upės gaivumą…

O tada – lėtai laukia vakaro,
Padalina su juo kuklią vėsą...
Ir per langus – lig galo pradarus,
Atsidūsta… Jau liepa blėsta...

2018 m. liepos 28 d.