Pro išsidraikiusių žilų plaukų voratinklius
Į horizontą aš žiūriu ilgai ilgai –
Lyg šieno kaugėje norėčiau vasaros žydėjimą išvysti
Ir aistros būtosios dabartiniam drungnėjime
It pokštai, it juokai – 
Šventų miražai, naivios priesaikos ir žiaurios išdavystės.
Kas liko?
Raukšlės it žaizdų ženklai.
Raudonos paraštės, kur paslydimai, sutrikimai, klaidos.
Juk kai grįžai po žygių, ne mane radai –
Tą dalį laimės, kur betinka laidot.
Gumbuoti krumpliai it senos šaknies,
Prisilietimai – usnimi per odą.
Ir aš tavęs droviuos, ir tu manęs drovies –
Atėjęs lapkritis į būtą Rojaus sodą.
O pro žilus voratinklius matytis tik migla – 
Nei horizonto švintančio, nei orientyro jokio.
Bet juk grįžai,
Net jei mane užkast.
Šventieji?
Priesaikos ir išdavystės? 
Juokas.
Neišprotėjau, ne. Čia tiktai apmaudo aidai,
Kurie kranksėjimu išsprūdo iš krūtinės.
Tu juk grįžai, net jei vėlai – grįžai,
Visuos klydimuose kas tikra atpažinęs.