Suvilgyk lūpas
rasomis iš seno sodo,
sodinto tėvo rankų,
motinos dabinto dainomis.
Kažkuriame gyvenimo tarpsnelyje
buvau iš atminties išmetusi
tą obuolių bumbsėjimą
nakties mieguistoje tyloj.

Suvilgyk lūpas
tuo lininiu rankšluosčiu,
skendusiu vaikystės šuliny.
Jo vandeniu rudens jurginai
vakarėjant žiedus prausė.
Kažkuriame gyvenimo tarpsnelyje
palikau jį ant tvoros išblukti saulėje.
Jaunystė vėtrom vijo pro duris.

Suvilgyk lūpas
nemėgta kadais beržų sula.
Ir nesvarbu, kad vėl ąsotyje
prikritę bus daug musių.
Varnėnai inkile sukels linksmas
pavasario dramas.
Atleisk, kad per ilgai kely užtrukusi
kelių lašų gaivinančio vandens
suvilgyt lūpoms paprašiau.

2018 07 02