Šiaurės eilės. Meilė kaip Berliozo simfonija

Šiaurėje niekas nekalbėjo apie meilę
čia tiesiog plaukiojo lytys
baltos, nuskeltos
kartais žmonių paveikslų dūženos
kartais įstrigę mėnuliai
kartais dūžę langai

skaičiuodavau stalagmitus
priskaičiavau jų tūkstančius:
stalagmitiniai buteliai, grindys
netgi sapnai
sapno akys kaip stalagmitai
pilnos sustingusio
dangiško mėlio
it rašalas
išsilaistęs

sėdėjau tamsoje ant laiptų
daugybę iliuzinių metų
daugybę kopų regėjo akys
daugybė Berliozo simfonijų
kopų iš sniego, sniego ant lūpų
sniego ant veido
sniegas tai aš

ar kada nors nutapei sustingusią moterį
nakties platybėse
kuriai nebuvo šalta,
kuri pati ilgainiui kaip vėjų Pelegrinas
ėmė pūsti  viską tolyn
kas balta?

ar nutapei jos rankas ir kojas, jos žvilgsnį
jos sutemas
jos gilzes, krentančias iš širdies
jos vienintelį budelį
jos kūno spalvas

neatsakai, -
man atrodė, jog daugybė tavo rankų kanalų
tiesiog bėga iš miestų šurmulio tolyn į lankas
tiesiog lenkia gėlynus
aplenkia upę
tranko per olą
daužo per akmenis

tiesiog įkala vinį švelnumas
 
crepuscolo

2018-07-11 09:34:34

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): oioioi

Sukurta: 2018-07-11 16:24:10

Puikiai, tik keistokai su tom dūženom ir dūžę – gal vis tik u?..

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2018-07-11 11:34:55

ir aš tyliu nuo kalamo švelnumo

 

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-07-11 10:36:40

Gilios jūsų eilės.