Prisiminiau posakį
„duok durniui kelią“
ir paslaugiai pasitraukiau

tada pasipylė lavina norinčių praeiti:

vieškeliu dardėjo vežimai velkantys baudžiavą
rimbų kirčiais žymėdami kumečių nugaras
arklio pasagos ant akmenuoto grindinio spaudė runas
o raiteliai pentinais brėžė užkariautų teritorijų ribas
toliau sekė trečiojo reicho aulinių batų kolonos
lydimos tankų vikšrų vilkstinės
po jų – transparantų atšvaistai bei skanduojančios minios
tįsta vėžios ridenamų bačkų auksaburniams palypėti
kaukši raudoni moterų aukštakulniai
rikiuojasi prabangių limuzinų paradas
o visureigiai platina kelią
(jau nesutelpa visi norintys)

tik aš pakrašty vis dar stoviu
po medžiu (o gal pats sumedėjęs)
duodu kelią ir nuolankiai palydžiu
kad saugiai praeitų kad nesusižeistų

kol atriedėjęs katafalkas ir mane tuo keliu nusiveža