Išeiti, kad neliktų jokio pėdsako
kaip vėjo gūsis,
kaip atokvėpis –
įžiebia kibirkštį gyvenimui
ir per akimirksnį sudegina.
 
Išeiti, kad neverktų rasos gailios,
kad nedejuotų vėjas,
kad nestūgautų –
saulužė nusileido ir nepatekėjo,
nukrito grūdas ir neužderėjo.
 
Kad nedūsautų Praamžius Pranokėjas,
neašarotų, neraudotų,
negrūmotų –
ji niekad nieko nemylėjo,
ji niekad niekuo netikėjo.
 
Išeiti ir palikti šitą krantą blaivų,
sapnus išsinešant
ir skaistų dangų,
žarijų degančių raudonį –
tavųjų rankų švelnų dovį.