Mėlynam dangaus fone matau Tave.
Rankas iškėlus kūdikį laikai,
O paukščiai suka sau ratus,
Tu stovi išdidi, nes rankose gyvybė.
Pulsuoja kraujas širdyje,
Ant rankų jis - gyvybės trupinėlis,
Kuris užaugs žmogum.
Tik paukščiai suka sau ratus.
Jis – išdidus, nes tu laikai pakėlusi į saulę,
Kad pamatytų žemę iš aukštai,
Apglėbusi glaudi tu prie savęs
Mažytį gyvybės grūdelį
Ir lauki nusišypsos,
Pažvelgs į akis ir švelniai savo kalba kalbės.
Suprasi Tu, ką sako būsimas žmogus
Ir glosto švelniai tavo plaukus,
Paliesdamas kiekvieną tavo kertelę,
Bučiuoji šypseną mažą savo lūpom,
O Motina, o Moterie, tu kūdikį laikai.