Apyaušrių šuliniai
tokie gilūs –
sugeria visą delčios šviesą.
Šaltiniai, upokšniai
skardėdami liejasi –
paimti kelią kojomis
kviečia.
Ir eitum, ir eitum
bepėdžiais takais –
kur nukirstos obelys žydi,
kur rasakilos puošias lašais.
Lietaus lašus lūpomis surinktum,
sutalpintum į riešuto kevalą –
neužmirštuolėm juos išdalintum...
<>
bet žemė vis skaudžiau
įsikabina į kojas...

 
B.K.-Žiemgalos bitelė
2018-04-08