Atgal į vakarą, į rausvą saulės gaisrą
Lyg rožės žiedą, prasiskleidusį nakčia,
Į begalybėj  tolstančių žvaigždžių pašvaistę,
Atgal. Atgal į ten, iš kur atėjom, bedvasis kūnas
Tepalieka čia, o siela paukštis juk skrajūnas,
negali ji nurimt nei dieną, nei nakčia.
Atgal į žvaigždžių taką, meteorų ugnį,
Jai sienų juk nėra, aukštyn į juodą dangų
Žvaigždėmis pratrūkusį, atgal...
Ji nemari, laisva lyg paukštis ir niekas nesuriš
Jau jai sparnų, jai nebaisu jau sienos, aukštis,
jau nebėra jai užbrėžtų ribų. Vien laisvė, 
Skrydžio laisvė ir vartai atviri. Tad nebijokim 
Mirt, kaip to nebijo saulė, kai gęsta paskutinis 
Spindulys. Juk auš, juk švis, vėl rytas glostys
Manąjį  pasaulį, kuris  klaustukas ir didžioji
Paslaptis.

2018-01-12