Apsirikau.
Suklydau netyčia.
Įgėliau žodžiu – piktadarė!
Tyčia mečiau akmenį į kaimyno daržą.
Dienų gale supratau – klydau.
Nusikaltau.
Kokia prasmė mokytis iš klaidų,
Jei ne scenoj vyksta gyvenimas?
Realybėj.
Suflerio nėra.
Dublio nebus.
Praeitis man nepriklauso.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-03-20 09:21:17
Yra apie ką pagalvot... Ir kiekvienas juk esam skirtingas šios gyenimo scenos artistas.
Atleist ir atsiprašyt verta dėl savęs paties....
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2018-03-19 11:41:50
Praeitis arba lengvai skraidina, arba akmeniu slegia... atsiprašymas visada gelbsti, bent įvardijimas, kad klydau... O neklystančių nėra.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-18 17:18:08
Laikui bėgant ankstesnės klaidos susmulkėja ir net pasimiršta. Nebelieka prasmės ir mokytis iš klaidų.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2018-03-18 15:57:20
Klausimu į klausimą nors atsakyti nėra mandagu, tačiau čia klausimas retorinis, tad kaip atsakas ir manasis - nejaugi nėra skirtumo tarp tiesos ir netiesos? Suvokimas klaidų, kad ir pavėluotas, nubrėžia ribas tarp dviejų dalykų. Esminių.