Čiulbėjime išsiskleidė tyla, 
O tyloje slapta daina suskambo.
Ir regis, kad tavęs visai nėra,
Tik žemė glebėsčiuoja žydrą dangų.

Ir spindi oras ryto šventumu, 
Net vėjai pajudėti nebedrįsta.
Akimirkoj beprotiškai ramu, 
Akimirka grąžina į vaikystę,

Kai viskas buvo gyva ir didu –
Nykštukai, vienaragiai, elfai, fėjos.
Tu verkdavai, kai būdavo graudu,
Ir juokdavais, kai juoktis tau norėjos.

Statei svajų pilis  iš debesų
Ir boružes į dangų skristi leidai.
Bandei save visur – buvai drąsus.
Girdėjai savo sielą stipriai aidint, 

Nes tau skambėjo dainos iš Namų.
Ir tu žinojai – Meilė lygu Dievas.
Akimirkoj beprotiškai ramu –
Gali ir vėl išgirst savo sielą.