ištaros regis keliauja
atsikartodamos aidu
kaip geismas gausmu
varpui skambinant patrauklią melodiją
ji įeina į jį ir išsineša skambesį
susiliejimo
kai aptemsta ir regisi
plukdantys savo kanojomis
per japoniškus vyšnių sodus
žiedlapiais ant mylimosios krūtų
kaip nuskęsta jose pirštai
suskaičiuojantys
kiek dar liko dienų
ir dabar
atitoldami nuo mirties
nuo to kas ateis
atatupsti traukias
atgal
į medines skrynutes
užrakindami slaptus sapnus
gausmą gundesio
kai tvyro alsuokliai
ir kviečias
užeiti