aš išmokau tiesiog taip gyventi –
neskubėdama, savo keliu,
auštant rytui į dieną sroventi
tarsi upė –
kitaip negaliu. Ir nenoriu –

Nei ošti kaip jūra,
nei ramybės glotnių ežerų...
Daug pasaulio vandens man žadėjo –
brisk giliau,
  tau atvert savo gelmę geidžiu.

Taip viliojo pašiaušti nuo vėjo
okeanai putotu krantu,
 kuždesių kupini šaltinėliai
ir kriokliai gaivalingi, tegu –

eisiu aš savo upės dugnu.
.
Kad matyčiau, kaip rangos tarp pirštų
srovė šydu gyvybės jautriu,
akmenėliai pėdas išbučiuotų,
raibuliai glamonėtų bangų...

Kad sugerčiau savin dosnią gaivą,
pagimdytą besvorių rūkų,  
saulės atspindžiu veidą nuprausčiau,
ir girdėčiau, kaip sieloj ramu.

Nesvarbu, kad visad šaltos tėkmės,
jos neleis užsimiršt kaip brangu,
taip išmokti nebėgti –
sroventi,
kad suspėčiau pajaust –
gyvenu.