Dar vakar širdimi, mintim, jausmais aš į pavasarį veržiausi,
Alsuoja sieloj šiandien vėl nuo nevilties pražilusi žiema gili...
Pajutę speigą, alkani drugeliai suskliautė sparnus gražiausius,
Sustirę pametė jie skrydžio kryptį, aš taip pat pakilti negaliu...

Ir saulė, švietus širdyje, nusiminė ir pusnyse nuskendo,
Bet niūrios ir bespalvės mintys puolė slėptis po balta marška žiemos.
Padovanojo šypseną viltis, suradus sieloj mažą landą - 
Tikiu, kad į pavasarį, sušilę dar sparnus, drugeliai nuplasnos...