Aš gyvenu, kai žemėn krenta meteorai;
Ir kai senatvė minutes skaičiuoja;
Kažkur aukštai vargonais groja angelai.
 
Aš gyvenu, kai pasiklysta paukščiai danguje;
Kai melas dūžta sienoj, ašara – laike;
Užmigti noriu rudenio sapne.
 
Aš gyvenu, kai vienaragio šypsena
Nušviečia mažo vaiko veidą.
O mėlyna dangaus šviesa!
Vienišiui rodyk kelią.
 
Aš gyvenu, kai saulė atsisako šviest,
O ją pakeisdama virš miško kyla jaunatis;
Ir kai ant kalno maitinasi vampyrai.
 
Ir aš gyvensiu, kai laimės iškankintą žmogų
Likimas taurėj vyno nuskandins.
Gyvensiu, kai nebebus prasmės gyventi.